Kalbėdamas su dienraščiu „Kauno diena“ krepšininkas pasidalijo mintimis apie šį LKL finalą, savo traumą, artėjantį Europos čempionatą ir anksčiau, nei planuota, prasidėjusias atostogas.
– Martynai, ar labai sunku buvo komandos draugų žaidimą lemiamuose mūšiuose stebėti nuo atsarginių suolelio? – paklausėme M.Pociaus.
– Žinoma, kad nelengva. Visą sezoną buvome kaip vienas kumštis ir tikėjome sėkme. Kiekvienas žaidėjas puikiai vienas kitą pažįsta, palaiko, paskatina. Žaisti „Žalgiryje“ buvo vienas malonumas. Gaila, kad finalą man teko praleisti, tačiau vyrai atidavė visas jėgas ir pelnytai nugalėjo.
– Kaip įvertintumėte šį sezoną?
– Sezonas tiek man, tiek komandai buvo daug geresnis nei praėjusysis. 2010-ieji man buvo pirmi Europoje. Reikėjo laiko šiek tiek apsiprasti. Šį sezoną jau puikiai supratau savo vaidmenį, žinojau, ko iš manęs tikisi treneriai ir sirgaliai. Iki tos nelemtos operacijos viskas klostėsi labai sėkmingai. Smagu, kad iškovojome Lietuvos krepšinio lygos (LKF) taurę, Baltijos lygos turnyrą, galiausiai – LKL čempionų žiedus. Visus vietinius uždavinius įgyvendinome. Galbūt šiek tiek geriau galėjome sužaisti tarptautinėje arenoje.
– Ko pritrūko, kad Eurolygoje ir VTB Jungtinės lygos turnyre „Žalgiris“ būtų finišavęs taip pat sėkmingai kaip Lietuvoje?
– Sunku pasakyti. Galbūt lėmė tai, kad svarbiausius mačus šiuose turnyruose žaidėme šiek tiek praradę pusiausvyrą. Galbūt trenerių kaita turėjo tam tikros įtakos. Prie kiekvieno specialisto reikia priprasti ir tai užtrunka. Žaidėjai turi suprasti trenerio filosofiją, o šis – pažinti krepšininkus. Ilias Zouros į komandą atėjo būtent tada, kai žaidėme lemiamas Eurolygos kovas. Įsibėgėjus sezonui, šiek tiek praradome pasitikėjimą savo jėgomis. Buvo traumų, netikėtai komandą paliko Mirza Begičius, be to, kelerias rungtynes pralaimėjome tiesiog paskutinėmis minutėmis. Visos smulkios detalės ir lėmė, kad Eurolygoje ir VTB lygoje nepasiekėme tiek, kiek norėjome.
– Šį sezoną „Žalgirio“ komandai vadovavo trys treneriai. Su kuriuo jums dirbti asmeniškai buvo smagiausia?
– Sunku vienareikšmiškai pasakyti. I.Zouras – labai geras specialistas, tikrai puikus treneris. Dirbti su juo įdomu. Vis dėlto smagiausia šio sezono atkarpa buvo turbūt tada, kai ekipai vadovavo Aco Petrovičius. Tuomet komanda beveik tris mėnesius žengė praktiškai be pralaimėjimų, o tai krepšininkams suteikė labai daug pasitikėjimo, atmosfera klube buvo nuostabi. Jautėmės iš tiesų labai stiprūs.
– Prieš LKL superfinalą „Žalgirio“ sirgaliai išgirdo nemalonią žinią apie jūsų traumą. Ar nebuvo įmanoma operacijos atlikti po lemiamų šalies čempionato kovų?
– Nugaros skausmai mane kamavo jau seniai. Net negaliu pasakyti, nuo ko tai prasidėjo. Tiesiog po Naujųjų pradėjau jausti skausmą ir jis kiekvieną savaitę vis stiprėjo. Bandžiau gydytis medikamentais – būdavo tai geriau, tai blogiau. Jau du mėnesius prieš šią operaciją negalėjau normaliai sportuoti, vis dažniau treneriai leisdavo man pailsėti. Ilgiau delsti nebuvo galima – negalėjau netgi normaliai sėdėti, stovėti.
– Kaip dabar jaučiatės?
– Džiugu, kad sveikata gerėja kiekvieną dieną. Iš karto po operacijos buvo sunkoka, tačiau dabar jau galiu ir automobiliu važiuoti, su rinktinės treneriais pradėjome specialų reabilitacijos kursą baseine, kitą savaitę pradėsiu daryti tempimo ir lankstymosi pratimus. Staigių judesių ar šuolių dar vengiu, tačiau lengvai pamėtyti baudas jau galėčiau (šypsosi). Tikiuosi, kad po 2–4 savaičių galėsiu treniruotis visa jėga.
– Ar ketinate dalyvauti Europos čempionate?
– Labai norėčiau. Manau, kad reabilitacijos laikotarpis bus be jokių komplikacijų ir jau į pirmą rinktinės treniruočių stovyklą atvyksiu tinkamai pasirengęs.
– Ar vilkės M.Pocius „Žalgirio“ marškinėlius ir kitą sezoną?
– Tai turėtų paaiškėti artimiausiu metu. Susėsime su klubo vadovais ir viską aptarsime. Dabar ką nors konkretaus pasakyti negaliu, nes nežinau, kas ir kaip bus. Galbūt liksiu Kaune, galbūt rungtyniausiu kitur. Krepšinis yra toks dalykas, kad profesionalaus žaidėjo namų adresas gali neprognozuojamai pasikeisti.