Nors Rusijos pirmenybių reguliarųjį sezoną „Chimki” baigė ketvirti, tai nieko nereiškia: atkrintamosiose varžybose visų galimybės – panašios.
Pokalbis su šio klubo treneriu R.Kurtinaičiu – apie naujus iššūkius.
– Rimai, kodėl pasirinkote „Chimki”?
– Ne kasdien pasitaiko tokių gerų pasiūlymų. Tai įdomus klubas, turintis didelių galimybių.
Nedaug Europoje klubų, kurie treneriui suteikia galimybę kurti savo komandą, atitinkančią jo filosofiją ir krepšinio supratimą.
Čia gali pasakyti: man reikia tokio žaidėjo. Ir klubas nupirks.
– Bet jūs atėjote antroje sezono pusėje, kai jau neįmanoma keisti žaidėjų.
– Taip, aš gavau visą sudėtį. Galiu ką nors išvyti, bet negaliu įsigyti naujo. Bet šiuo metu nemanau, kad reikia permainų.
Pažįstu šiuos žaidėjus, mačiau juos žaidžiančius. Jų materialinės sąlygos – geros, kai kurie gauna po milijoną (dolerių. – Red.). Bet titulų vis nebuvo, todėl suprantama, kad klubo vadovų netenkino tokia padėtis.
– Kokios užduotys jums iškeltos?
– Svarbiausia – kitąmet žaisti Eurolygoje. Tai reiškia, kad turime laimėti Rusijos čempionatą.
– Žiniasklaida pastebėjo: jums atėjus „Chimki” atgijo.
– Vaikinų požiūris ėmė keistis. Dabar jie eina į aikštę ir jaučiasi padėties šeimininkai.
O anksčiau dažnai pirmaudavo, bet pabaigoje pralaimėdavo. Trūko psichologinio tvirtumo.
– Jūs atsivedėte pagalbininkų?
– Ne, atėjau vienas. Kiti trenerių štabo nariai liko tie patys.
Nesu knyginis treneris – už mano pečių daug metų tikro krepšinio. Daug ką imu iš patirties.
– Kalbama, kad jums atėjus gerokai padidėjo treniruočių krūviai.
– Vyrai dabar tikrai dirba maksimalia jėga. Jie protingi, matau jų dideles galimybes, bet iki mano atėjimo tiesiog nesitreniravo. Dabar pajutome ritmą ir nenorime nieko keisti.
Tai dariau „Lietuvos ryte”, kai atėjau sezonui prasidėjus, ir paskui laimėjome visus titulus.
– O kaip komandoje drausmės reikalai? Juk jūs jaunystėje nebuvote drausmingiausias žaidėjas.
– Tas tiesa – neslepiu. Dabar sakau jiems: ten, kur jūs einate, aš jau buvau. Man – 50 metų, jiems – iki 30. Mano dukteriai irgi 30 metų. Jie man kaip vaikai. Todėl suprantu juos.
Bet žinau ir receptą. Žaidėjai žino, kad pažįstu kiekvieną jų raumenį. Žinau, kaip jie turi jaustis ryte, ir iškart pastebiu, kaip laikomasi sportinės drausmės.
Mes jau susigyvenome, ir jie manimi tiki. Net patys siūlo idėjų. Jie pradėjo kurti, o ne tik vykdyti užduotis. Tai – didelis postūmis.
– Mėgstate kontaktinį krepšinį, bet Rusijoje už tai skiriama daug pražangų.
– Krepšinis – kontaktinis žaidimas. Jei nekontaktinis – tada jau tinklinis. Rusijoje tikrai teisėjaujama griežčiau nei Europoje. Bet chuliganizmas niekur netoleruojamas.
Sakau žaidėjams, kad reikia žaisti kiečiau, greičiau, bet nereikia visko daryti primityviai. Reikia žiūrėti ir į teisėją – jie skirtingi. Jei jis reikalauja žaisti švelniau, reikia prisitaikyti.
Mes visada žaidžiame ties pražangos riba, bet tą ribą reikia jausti. Ir tai pavyksta – esant gerai Europos lygio gynybai praleidžiame 65–70 taškų.
– Rusijoje gavote rimtą, įdomų ir sunkų varžovą – CSKA treniruoja jums gerai pažįstamas Jonas Kazlauskas.
– Taip, gerai vienas kitą pažįstame. SSRS laikais net viename kambaryje Maskvos viešbutyje gyvenome per spartakiadą.
Mūsų santykiai – geri. Negaliu sakyti, kad esame draugai, bet tikrai ne priešai. Niekada tokie nebuvome.
Tačiau aikštėje mes – varžovai. Laimėti reikia abiem klubams, o pirmoji vieta – viena. Jonas turi milžinišką patirtį, puikiai supranta krepšinį.
Aš jį gerbiu, bet laimėti vis tiek noriu. Pažiūrėsime, kaip bus.