Ne tokios sekmadienio vakaro pabaigos laukė ankstesnės pergalės pakylėtas Dalasas. Ne taip turėjo baigtis trečiosios NBA finalo serijos rungtynės tarp Dalaso „Mavericks“ ir Majamio „Heat“, jei būtum skaitęs vietos spaudą ir klausęs žinovų pranašysčių.
„Mavericks“ ruošėsi pergalei - kiekvienas į sekmadienio rungtynes Dalase atėjęs žiūrovas ant savo kėdės rado mėlynus marškinėlius su NBA čempionų taure ir užrašu, tapusiu naujausiu šio Teksaso miesto šūkiu: „Mūsų metas atėjo“ – „The time is now“.
„Heat“ žvaigždės atsakė – dar ne dabar.
Galima ilgai kalbėti apie tai, kas įvyko aikštėje, nes tokio dramatiško rungtynių scenarijaus nesukurtų net geriausi NBA protai.
Bet dar mažiau kas sugebėtų nuspėti veiksmą ten, kur paprastas žiūrovas nepatenka - nugalėtojų rūbinėje.
Ne, kalbu ne apie kokią nors įkvėpiančią trenerio kalbą ar uždegančių filmų ištraukų peržiūrą prieš šias be galo svarbias rungtynes.
„Heat“ krepšininkų rūbinėje prieš rungtynes skambėjo hiphopas, o repavo pats LeBronas Jamesas.
Šis krepšinio fenomenas niekada negynė dėmesio šalin, o per finalus mielai jį traukia kaip magnetas. Kitaip jis turbūt nemoka, juk nuo penkiolikos metų buvo sekiojamas kamerų ir stebimas tūkstančių akių.
Sekmadienį, likus 90 minučių iki rungtynių, L.Jamesą stebėjo apakę užsienio reporteriai, pagal NBA taisykles užsukę į žiniasklaidai atvirą rūbinę pasižvalgyti. Jie išvydo netikėtą NBA žvaigždės pasirodymą.
Kai dauguma „Heat“ žaidėjų mačui ruošėsi galinėse patalpose, kur pašaliniai neįleidžiami, L.Jameso kūną masažistas tampė drabužinės grindų vidury.
Karalius Jamesas vykdė pratimus, priešais save pasidėjęs raudonas „Beats by Dr.Dre“ ausines, iš kurių garsiai sklido Jay-Z gabalas „Real as it gets“.
L.Jamesas pritariamai vis surepuodavo tai vieną eilutę, tai kitą, nesvarbu, kad šalia aplinkui kameras išsitraukę krepšininką filmavo keliasdešimt žmonių, o galbūt būtent todėl.
Tempimo pratimai baigti, bet hiphopas nesibaigė visą laiką, kol NBA žvaigždė rengėsi – pirma apatiniai, tada– ypatingi šortai ir marškinėliai su paminkštinimais ties šlaunimis, užpakaliu, apatine nugaros dalimi. Ant viršaus – balta „Heat“ apranga.
Tik NBA įmanoma iš taip arti matyti žaidėjų pasiruošimą rungtynėms. Tik NBA reikalauja iš krepšininkų nevaikyti kamerų, o susigyventi su nuolat sekančiais žvilgsniais.
Europoje rungtynių dieną iš trenerių ar žaidėjų sunkiai išpeši bet kokį žodį net ryte.
NBA krepšininkai aiškina apie tai, kaip jaučiasi ir ką galvoja tiek po rungtynių, tiek po rytinio pamėtymo, tiek prieš pat rungtynes, nes žiniasklaidai durys į drabužines atviros iki kol iki starto lieka 45 minutės.
Aišku, nereiškia, kad ten visi susėdę laukia žurnalistų, kaip repuojantis L.Jamesas.
Pavyzdžiui, Žydrūnas Ilgauskas sekmadienį neišlindo iš štanginės ir procedūrinių iki pat komandos susirinkimo.
Jam nėra ką daug kalbėti, kai rungtyniauti finale negauna. Jo spintelėje kabojo išlyginti marškiniai, švarkas, bet trūko svarbiausio – 11 numeriu pažymėtų „Heat“ marškinėlių, paruoštų rungtynėms.
Nepaisant to, Ž.Ilgauskas vienas pirmųjų atvyko į areną, kai iki mačo pradžios buvo likę daugiau nei 3 valandos.
Kiti komandos draugai tuo metu dar iš savo lovų nebuvo pakilę, o Didysis Z jau pasirodė „Heat“ drabužinės tarpduryje ir savo plačiais žingsniais nuėjo į salę.
Vienintelis lietuvis NBA finale žinojo, kad rungtyniauti šį vakarą neteks, bet vis tiek, tarsi naujokas, šlifuojantis savo metimą, mėtė į krepšį iš visų aikštės pusių palei tritaškio liniją.
Paskui pamėtė gaudamas kamuolį nugara į krepšį ir baudas. Savo minkštuoju riešu jis leido vieną taiklų metimą po kito.
Atrodė, kad šios rankos jau daug kas pasiilgo, nes net prieš rungtynes vykusioje spaudos konferencijoje vienas JAV žurnalistų paklausė „Heat“ trenerio Eriko Spoelstros, gal jis į sudėtį įtrauks lietuvį: „Ar buvo svarstyta tai, kaip geriau žaisti prieš zoninę gynybą, gal duoti daugiau laiko Jamesui Jonesui, jei jis sveikas, ar įleisti Ilgauską dėl jo taiklumo atakuojant iš vidutinio nuotolio?“
Treneris atsakė trumpai – pakitimų sudėtyje kol kas nebus.
„Mavericks“ naudojo mažiau zoninės gynybos antrajame mače nei pirmajame. Tai asmeninė gynyba, kuri mus išardė antroje rungtynių pusėje ketvirtadienį. Pažiūrėsime. Viskas priklausys nuo eigos“, - sakė E.Spoelstra.
Eiga šį kartą buvo tokia, kad „Heat“ ir vėl mažiau buvo reikalinga veterano patirtis ir labiau - greitis grįžtant į gynybą, kad sugaudytų tarsi stirna liuoksintį 213 cm ūgio Dirką Nowitzkį ir jo pagalbininkus.
Tai buvo rungtynės, tampiusios tiek „Mavericks“, tiek „Heat“ sirgalių nervus iki paskutinės sekundės. Ir tai buvo justi ore dar kelias valandas po pabaigos sirenos.
Švieslentėje degė 88:86, serijoje iki keturių pergalių „Heat“ išsiveržė į priekį 2:1, o Amerika iki išnaktų aptarinėjo, ar paskutinė rungtynių ataka taip ir buvo suplanuota prieš tai vykusioje minutės pertraukėlėje?
Pasirodo, kad taip.
Kai likus 4,4 sekundės „Mavericks“ svarstė, kaip panaikinti dviejų taškų atsilikimą, treneris išdėstė du galimus variantus. Žaidėjai vieną jų įgyvendino, tik ne iki galo.
Niekas nenustebo, kai J.Kiddas metė kamuolį iš užribio komandos lyderiui D.Nowitzki. Jis jau buvo surinkęs 34 taškus ir kai kuriais rungtynių momentais atrodė aukščiausios vokiškos kokybės.
Be to, jis vienas buvo pelnęs 12 „Mavericks“ taškų iš eilės. Paskutinis Dalaso komandoje, pataikęs į krepšį, vardu ne Dirkas, buvo Tysonas Chandleris, bet tai įvyko likus beveik septynioms minutėms iki mačo pabaigos.
Taigi, likus 4 sekundėms D.Nowitzki gavo kamuolį už tritaškio linijos, du kartus sudaužė kamuolį į žemę judėdamas baudos linijos link, tada pasisuko į kairę, kad susikurtų erdvę metimui.
„Heat“ puolėjas Udonis Haslemas prilipo prie vokiečio, vieną akimirką vos slystelėjo, staigiai susitvardė ir iškėlė abidvi rankas krūtine blokuodamas varžovą.
„American Airlines“ centras vieningai sulaikė kvapą, kai D.Nowitzki atsilošė stačiu kampu ir paleido kamuolį krepšio link.
„Jis ilgai kabojo ore“, - prisipažino „Heat“ treneris Erikas Spoelstra.
„Tikėjausi, kad kamuolys įkris“, - sakė „Mavericks“ puolėjas Shawnas Marionas.
„Haslemas privertė mane mesti per rankas, bet tai metimas, kurį galiu pataikyti“, - pripažino D.Nowitzki.
Jis metė švariai, bet iš karto buvo matyti, kad kiek per stipriai. Kamuolys atsimušė į galinę lentą ir atšoko aukštyn į tuštumą baigiantis paskutinėms rungtynių sekundės dalims.
„Likus keturioms sekundėms susikurti tokį metimą... Man atrodo, kad jis buvo geriausias, koks galėjo būti. Tik gaila, kad neįkrito, - sakė nuliūdęs D.Nowitzki. – Tai tikrai buvo labai svarbios rungtynės ir labai sunkus pralaimėjimas. Vyko emocinga kova, mes pasivijome varžovus, bet nėra lengva, kai pabaigoje tiek nedaug pritrūksta“.
Kažkas vėl pradėjo vardinti istorinius faktus, kad iki šiol visus vienuolika kartų čempione tapdavo komanda, laimėjusi trečiąsias finalo rungtynes, jei iki tol serijoje buvo lygu 1:1.
Nors visada būna išimčių, bet „Heat“ sirgaliai jau pradėjo svajoti.
Bet kuriuo atveju, Majamio žaidėjai jautėsi nuveikę didžiulį darbą – susigrąžinę savos aikštės pranašumą.
Drabužinėje jie ilgai ir kantriai atsakinėjo į pasaulio žiniasklaidos klausimus, ir tik L.Jamesas vietoj to repavo.
Taip, ir po rungtynių jis nepamiršo savo Jay-Z.
Jam drabužinėje interviu dalinti nereikia, nes žvaigždės pasisako oficialiose spaudos konferencijose.
Todėl L.Jamesas sumerkė kojas į kibirą su ledais, peržiūrėjęs rungtynių statistiką įmetė ją plūduriuoti tarp ledų, o pats įsijautė į hiphopo ritmą.
Ž.Ilgausko nebuvo nė kvapo. Gal jis išskubėjo švęsti pergalės, o gal savo gimtadienio – sekmadienį jam sukako 36-eri.
„Gal liepsime vienam naujokų padainuoti Zy „Happy Birthday“, - dar prieš rungtynes šypsojosi komandos draugas Joelis Anthony, negailėjęs gražių žodžių lietuviui: „Nesvarbu, ar jis žaidžia ar ne. Jis viso sezono metu turėjo didžiulės įtakos komandai. Krepšinį Zy žaidžia daug metų, jis turi tiek patirties, kad aikštėje pamoko ir mane, ir kitus“.
„Drabužinėje mes esame kaip vienas. Žaidi ar ne, esi komandos narys“, - sakė Mike‘as Bibby.