Valensijos „Power Electronics“ komandai šį sezoną atstovavęs aukštaūgis buvo viliojamas likti Ispanijoje, bet ilgai jis nesvarstė - solidus pasiūlymas iš Kauno „Žalgirio“, galimybė vėl žaisti Lietuvoje ir toliau kovoti Eurolygoje neleido R.Javtokui ilgai dvejoti.
211 cm ūgio vidurio puolėjas su LKL čempionų klubu pasirašė dviejų metų sutartį su galimybe ją pratęsti dar vienam sezonui.
„Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas už Lietuvos rinktinės kapitoną nepagailėjo solidžios išpirkos - 100 tūkstančių eurų - ir įveikė kitų klubų konkurenciją.
„Ko jau ko, pinigų kaip šieno“, - juokavo R.Javtokas.
Naują sutartį turinčiam ir rinktinės stovyklos laukiančiam aukštaūgiui nuotaikos negadina ir sutvarstyta dešinioji ranka - neseniai krepšininkui atlikta nedidelė chirurginė operacija, per kurią buvo pašalintas nedidelis gumbas.
„Išpjovė šeštą pirštą“, - nusijuokė R.Javtokas ir patikino, kad po dviejų savaičių jau galėtų sportuoti.
- Robertai, kaip jaučiatės pasirašęs sutartį su Kauno „Žalgiriu“ ir vėl grįžęs žaisti į Lietuvą? - žurnalistai paklausė R.Javtoko.
- Labai džiaugiuosi, kad grįžtu - visada norėjau žaisti Lietuvoje. Jeigu čia būtų galima žaisti taip, kaip Ispanijoje, nemanau, kad kas nors išvažiuotų. Pats esu patenkintas, šeima - taip pat. Esu laimingas.
- Kodėl pasirinkote „Žalgirį“?
- Pirmiausia, tai buvo vienintelis Lietuvos klubas, kuris manimi domėjosi. Tikiuosi, kad gausiu žaidimo minučių, būsiu naudingas komandai. Svarbu, kur komanda kovoja, kas joje žaidžia - čia daug pajėgių Lietuvos krepšininkų, kurie atstovauja ir rinktinei. Yra galimybė kažką laimėti, reikia tik tinkamos atmosferos.
- Ar teko girdėti kalbų, kad Kauno „Žalgirio“ savininkas V.Romanovas prieš kiekvienas rungtynes treneriui įteikdavo lapelį, kuriame nurodytas kiekvieno krepšininko žaidimo laikas?
- Žinoma, kad teko. Turbūt visa Europa girdėjo apie tą lapelį (juokiasi). Pamatysime, ar iš tikrųjų taip yra.
- Ar Valensijos klubo vadovai siūlė likti ir pratęsti kontraktą?
- Buvo keli variantai svarstomi, bet Lietuvos variantas visada yra svarbesnis. Jie norėjo, kad likčiau, įkalbinėjo.
Sezonas buvo lyg ir nieko. Ten buvo smagu žaisti, bet nekeisčiau Lietuvos į Ispaniją ar kitą lygą. Be to, svarbus faktas buvo tai, kad komanda nežais Eurolygoje, išvyko keletas svarbių žaidėjų. Tai irgi prisidėjo prie mano apsisprendimo.
- Negaila palikti Ispanijos?
- Ne vien noras viską lemia. Svetur žaidžiau penkerius metus - nesakau, kad buvo kažkokių problemų. Smagu buvo žaisti, buvau apsipratęs. Bet juk čia Lietuva - šeima, draugai, tėvai, aistruoliai, sava aplinka.
- Daugiau nebenorite ragauti legionieriaus duonos?
- Nesakau, kad niekur nebeišvažiuosiu. Norėčiau niekur nevažiuoti, bet ne viskas nuo manęs priklauso.
- Ar anksčiau, kai dar žaidėte Vilniaus „Lietuvos ryte“, buvo kilę minčių, kad atstovausite principiniam varžovui?
- Tuo metu neįsivaizdavau - žaisdavau užsivedęs, užsidegęs ir tikrai negalvodavau, kad žaisiu „Žalgiryje“, kuris tau yra mirtinas varžovas. Bet praeina kažkiek metų, tampi profesionalas. Man svarbiausia yra Lietuva, o tik po to miestas. Esu šiaulietis, tai man ten ir reikėtų žaisti. Bet jeigu būtų sąlygos ir galimybės, kodėl ne.
- Teko žaisti komandose, kurias treniruoja garsūs treneriai. Ar pasirenkant „Žalgirį“ buvo svarbu, kas treniruos ekipą?
- Šnekėjau su žalgiriečiais, kurie apie trenerį (Ilias Zouros - red.) atsiliepė labai gerai. Kai ateina tie metai, norisi kažką ir laimėti, ne tik papulti į gerą komandą ir užsidirbti daugiau pinigų. Atsižvelgi į viską - komandos sudėtį, trenerius.
- Ar pramokote ispanų kalbos?
- Moku užsisakyti alaus (juokiasi). Komandoje dažniausiai kalbėdavome angliškai, tai ispanų neprireikdavo. Dukra kalba ispaniškai, tai ir užtenka.
- Ar žiūrėdavote futbolo rungtynes, kuriose žaisdavo „Valencia“ ir Marius Stankevičius?
- Nesu toks aistruolis, kuris eina į kiekvienas klubo rungtynes, bet vis pažiūrėdavau. Su M.Stankevičiumi tapome gerais draugais. Kai tik gaudavau laisvą dieną ir būdavo rungtynės, eidavau į stadioną - iki tol nebuvau matęs tokio lygio futbolo rungtynių.