Pakvietė į Europos centrą
Ženevoje yra Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBB) būstinė. Šveicarija yra pačiame Europos viduryje. Šios dvi priežastys nulėmė, kodėl pirmasis Europos čempionatas buvo surengtas Šveicarijos mieste Ženevoje.
Kadangi būtent čia gyveno tarptautinio krepšinio vadovas Williamas Jonesas, čempionatą rengiant Ženevoje jam buvo paprasčiausia prižiūrėti visus pasiruošimo darbus ir užtikrinti, kad viskas būtų padaryta taip, kaip reikia. Svarbu buvo ir tai, kad viskuo rūpinatis pačiam reikėjo mažiau lėšų, o jų FIBB neturėjo – pradėjus ruoštis čempionatui organizacijos kasoje gulėjo vos keli šimtai frankų.
Kitas Ženevos privalumas buvo geografinė padėtis. FIBB vadovai siekė, kad pirmajame čempionate dalyvautų kuo daugiau komandų, o tais laikais kone visų šalių sporto vadovai siųsdami savo atstovus į tarptautines varžybas pirmiausia skaičiuodavo, kiek tai kainuos, ir tik po to svarstydavo, ar jų sportininkai gali užimti aukštas vietas.
Šiuo atžvilgiu Šveicarija labai tiko. Ji buvo ranka pasiekiama daugeliui stipriausių Europos sporto valstybių.
Už kelionę sumokėjo klubas
Nors svarbiausi darbai buvo FIBB vadovo W.Joneso rankose, jis visą 1935-ųjų pavasarį sėdėjo lyg ant adatų. Net iki čempionato likus porai savaičių turnyro rengėjai neįsivaizdavo nei kiek komandų atvažiuos, nei kokia varžybų sistema jos žais.
Šie klausimai buvo atsakyti tik prieš pat čempionatą, kai Ženevoje susirinko dešimties Senojo žemyno šalių krepšininkai. Turnyro šeimininkai šveicarai sulaukė svečių iš Belgijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Italijos, Ispanijos, Latvijos, Prancūzijos, Rumunijos ir Vengrijos.
Iš toliausiai atvyko Latvijos rinktinė. Jos krepšininkai trečios klasės traukinio vagonais keliavo 36 valandas, o nakvojo Berlyno geležinkelio stotyje ant medinių suolų ar grindų.
Latvijos sporto vadovybė dėl brangios kelionės apskritai dvejojo, ar verta siųsti krepšininkus į Ženevą, tačiau tada įsikišo Rygos universiteto sporto klubo (US) vadovai. Jie pasisiūlė padengti didelę dalį išlaidų, bet tik su sąlyga, kad rinktinėje bus penki US krepšininkai.
Pasakojama, kad išgirdęs šį ultimatumą rinktinės treneris Valdemaras Baumanis kelias valandas vaikščiojo Rygos gatvėmis ir svarstė, kaip pasielgti. Dėl trijų US krepšininkų (Džemo Raudzinio, Rūdolfo Jurcinio ir Eduardo Andersono) jis nedvejojo, bet dar dviejų žaidėjų iš šios komandos treneriui nereikėjo. Vis dėlto po ilgų apmąstymo valandų V.Baumanis su US keliama sąlyga sutiko.
Pirmieji čempionai – latviai
Krepšininkams atvykus į Ženevą, komandų vadovų susirinkime buvo nuspręsta, kad čempionatas vyks atkrintamųjų varžybų sistema. Pirmosios turnyro rungtynės buvo sužaistos 1935 metų gegužės 2 dieną, o pirmieji Europos čempionai paaiškėjo 1935 metų gegužės 4 dieną.
Čempionatas vyko Ženevos Parodų rūmuose („Palais d‘Expositions“), kurie labiausiai garsūs dėl kasmetinės Ženevos automobilių parodos. Salės viduryje buvo įrengta krepšinio aikštė, apie ją – maždaug 2 tūkstančiai kėdžių. Dar apie 3 tūkstančius žmonių varžybas galėjo stebėti stovėdami.
Vakarais sąlygos žaisti šioje salėje buvo neblogos, bet dieną krepšininkams trukdydavo pro stiklinį stogą spiginusi pavasario saulutė.
Pirmąja Europos čempione tapo ir šeimininkų įsteigtą pagrindinį prizą – sidabrinį vyno ąsotį – laimėjo Latvijos rinktinė. Ji ketvirtfinalyje nugalėjo Vengriją 46:12, pusfinalyje – Šveicariją 28:19 ir finale – Ispaniją 24:18.
Beje, Ispanijos rinktinė pirmą kartą susibūrė tik 1935 metų pavasarį, o Ženevoje tarp aštuonių jos žaidėjų buvo keturi ar penki atvykėliai iš Centrinės Amerikos (du kubiečiai, kostarikietis ir salvadorietis, dar vieno krepšininko tiksli kilmė nežinoma, bet veikiausiai jis buvo meksikietis).
Rezultatyviausiose čempionato rungtynėse Prancūzija nugalėjo Rumuniją 66:23 (tai buvo pusfinalis dėl 5-10 vietų).
Asmeninio rezultatyvumo rekordus pasiekė italas Livio Franceschini. Jis per visą čempionatą įmetė 62 taškus, o per rezultatyviausias rungtynes su bulgarais – 32 (šias rungtynes italai laimėjo 36:22).
Galutinė rikiuotė: 1. Latvija, 2. Ispanija, 3. Čekoslovakija, 4. Šveicarija, 5. Prancūzija,
6. Belgija, 7. Italija, 8. Bulgarija, 9. Vengrija, 10. Rumunija.