Dirkas Nowitzki kosėjo ir šniurkščiojo nosimi visą spaudos konferenciją po NBA finalo serijos ketvirtųjų rungtynių.
Prieš mačą jis vėmė ir vos galėjo žodį ištarti, bet niekas, išskyrus „Dallas Mavericks“ komandą, apie krepšinio žvaigždės 38,3 laipsnių temperatūrą nežinojo, kol per pertrauką apie tai pranešė rungtynes transliavusi televizija.
Tačiau žiūrovai salėje nieko nenutuokė ir tik spėliojo, kodėl jų dievukas iš Viurcburgo prametė net 13 metimų iš 19, juk tai jam yra neregėta nematyta.
„Truputį peršalau, reikėjo temperatūrą nugalėti“, - lyg nieko nebūtų įvykę sakė karščiuojantis D.Nowitzki, ką tik sužaidęs vienas įsimintiniausių rungtynių savo karjeroje.
Kai labiausiai reikėjo, vokiečiui nebebuvo baisi jokia temperatūra.
Kai Majamio „Heat“ išsiveržė į priekį devyniais taškais, D.Nowitzki iš kažkur ištraukė užslėptų antgamtinių jėgų ir paskutiniame kėlinyje pelnė 10 taškų, tarp kurių – ir lemiamu tapęs metimas iš po krepšio likus 14,9 sekundės.
Po pasakiškos pergalės 86:83 kai kas iš karto pradėjo lyginti šį sergančio žaidėjo pasirodymą su garsiomis 1997-ųjų NBA finalo rungtynėms tarp „Chicago Bulls“ ir „Utah Jazz“, kuriose Michaelas Jordanas pelnė 38 taškus, nors prieš mačą gulėjo paslikas.
Akivaizdu, kad krepšinio išskirtiniausius talentus aukštyn stumia nežemiški dalykai, kurie yra viršesni už bet kokias ligas.
„Juk tai finalas“, - sakė D.Nowitzki.
Dar būdamas paauglys jis savo namuose nedideliame Bavarijos mieste Viurcburge keldavosi paryčiais, kad galėtų tiesiogiai žiūrėti NBA finalus.
Būsimoji NBA žvaigždė buvo ištįsęs jaunuolis šalyje, kur mažai kam rūpėjo krepšinis, bet vokietis savo kambaryje pasikabino Scottie Pippeno plakatą ir kasdien ėjo į salę šlifuoti metimo.
Metimo, apie kurį dabar kalba visas pasaulis, kurio iki šiol ne daug kas sugeba atkartoti.
„Jeigu norite ką nors sužinoti apie jo metimą ir tobulėjimą, turite pasikalbėti su Holgeriu Geschwindneriu. Tai jis išmokė Dirką krepšinio paslapčių, bet yra nepastebimas”, – teigė „Mavericks” vadovas Donnie Nelsonas, anksčiau dirbęs Lietuvos krepšinio rinktinėje.
Buvęs Vokietijos rinktinės krepšininkas H.Geschwindneris yra žmogus, kuris paėmė šešiolikmetį D.Nowitzki į savo rankas ir pavertė aukštaūgį snaiperiu.
Jo filosofija – metimo trajektorija turi būti didesnio kampo nei įprasta. H.Geschwindneris įsitikinęs, kad jei daugiau žaidėjų kamuolį mestų aukštesniu lanku, jie būtų taiklesni.
Pažiūrėkite, kaip krepšį atakuoja D.Nowitzki – dažnai tai atrodo kaip lietuvių vadinamas balionas: vokietis atsilošęs meta į krepšį, kamuolys skrieja aukštu lanku, o gynėjas lieka ant ledo.
„Jokių šansų blokuoti metimą, kai meta 213 cm ūgio žaidėjas ant vienos kojos atsilošęs“, - galvą purtė LeBronas Jamesas.
Pasaulis neatsimena kito tokio aukšto ir tokio taiklaus krepšininko. Pastarosiomis dienomis Dalase šis metimas kasdien analizuojamas pažingsniui.
„Viskas priklauso nuo to, ar matau, kad gynėjas smarkiai palinkęs prie manęs, - sakė D.Nowitzki. - Ar galiu kažkiek atsitraukti ir išleisti kamuolį?“
Beveik kiekvieną kartą.
Dažniausiai Dirkas pradeda mušinėti kamuolį kaire ranka tarsi vidurio puolėjas nugara į krepšį.
Tada puolėjas staigiai pasisuka į dešinę, plačiai pastato kojas, kad turėtų erdvės tarp savęs ir gynėjo.
Šiuo momentu jis gali pavaidinti, kad mesi ir taip išprovokuoti pražangą.
„Turi likti apačioje, - sakė „Heat“ vidurio puolėjas Joelis Anthony. – Bet jei liksi apačioje, o jis pakils į viršų, nieko gero nelauk.“
D.Nowitzki vikriai sukasi dešinėn, iškelia kamuolį virš gynėjo ir savo galvos, pasiruošdamas mesti. Tuo pačiu metu jis iškelia dešinį kelią, kad pašokęs išlaikytų atstumą nuo gynėjo. Mesdamas ore jis atsilošia tolyn nuo krepšio.
Tada snaiperis paleidžia „balioną“, o varžovui belieka sekti kamuolį, judantį aukšta trajektorija, ir tikėtis, kad jis neįkris.
„Kai kažkas kitas meta tokį metimą, galvoji, kad tu varžovą išdūrei. Bet kai tai daro D.Nowitzki, jis išduria tave“, - pripažino Udonis Haslemas.
Apskritai NBA užkulisiuose vis daugiau kalbama apie tai, kad ateitis priklauso D.Nowitzki tipo žaidėjams, o tradiciniai vidurio puolėjai, koks buvo Arvydas Sabonis, koks yra Žydrūnas Ilgauskas, išnyks tarsi mamutai.
Bet vienas žmogus „American Airlines“ centre Dalase vis dar tiki, kad krepšiniui reikia daugiau sabonių ir ilgauskų.
„Kaip gyvena Sabonis? Ką jis veikia?“ – klausinėjo NBA čempionas Willas Perdue - tas pats didžiulis „centras“, kuris triskart įkopė į NBA viršūnę kartų su Michaelu Jordanu Čikagoje, o paskui dar vieną kartą San Antonijuje.
216 cm ūgio W.Perdue žaidė tiek prieš A.Sabonį, tiek kartu su juo, kai 2000-aisiais perėjo į Portlando „Trail Blazers“.
„Atsimenu, kad dar kai žaidžiau koledže, jau girdėjau kalbant apie kažkokį geriausią pasaulio vidurio puolėją Sabonį. Norėjau su juo sužaisti, bet reikėjo ilgai laukti, kol jis atvažiavo į NBA. Kai pirmą kartą stojau prieš jį kovoti, visų pirma įstrigo, kokio jis dydžio. Visų antra – kaip jis nusimanė krepšinyje. Iš dalies jis buvo kamuolio burtininkas. Tai, kaip jis matė aikštę ir atiduodavo perdavimus, buvo kažkas tokio“, - pasakojo 46 metų W.Perdue, per NBA finalo seriją dirbantis ESPN radijo komentatoriumi.
Jis iki šiol atsimena vieną rungtynių momentą, kai Sabas suvaidino, kad kamuolį pasuos, o iš tiesų pasisuko ir metė į krepšį.
„Daug „centrų“ meta iš toli, bet mažai kurie pataiko. Sabonis pataikydavo beveik visada“, - sakė W.Perdue, ne kartą svečiavęsis A.Sabonio namuose Portlande: „Jis visada papasakodavo gerų istorijų.“
Pats buvęs tradicinis „centras“ šis geraširdis amerikietis sakė kiek nustebęs, kad A.Sabonio palikuonis NBA Ž.Ilgauskas šioje finalo serijoje net neįtraukiamas į sudėtį.
„Jis buvo gyvybiškai svarbus „Heat“ komandai per visą sezoną – jo sugebėjimas žaisti „du prieš du“, pokštelėti metimą iš toliau arba sutraukti gynybą ir perduoti pasą išlaisvėjusiam L.Jamesui arba Dwyane‘ui Wade‘ui.
Bet tiesa, kad atkrintamosiose varžybose Zy sunkiai sekėsi gintis, o Dalasas net neturi vidurio puolėjo, žaidžiančio po krepšiu. Tysonas Chandleris visą laiką juda, o tai dabar nebėra stipriausia Ž.Ilgausko vieta“, - sakė rungtynes nuolat analizuojantis W.Perdue.
Kai jis eina arenos užkulisiuose, neįmanoma nepastebėti šio aukštaūgio. Be to, iš tolo spindi ant jo rankos piršto užmautas didžiulis NBA čempiono žiedas. Willas nešioja savo pirmąjį iš keturių.
Bet Dalase nemažai žmonių demonstruoja savo čempioniškus žiedus. Net „Heat“ komandos televizijos komentatorius Ericas Reidas, ir tas lifte neprašomas parodė savąjį, nes, pasirodo, žiedai duodami ne tik žaidėjams.
„Bet aš dirbu „Heat“ klube 21 metus!” – paaiškino komentatorius.
Įdomu, ar jis mojuoja tuo blizgančiu reikalu ant piršto kalbėdamas su L.Jamesu, kuris vis dar siekia savojo žiedo.
Po antradienio pralaimėjimo kelias į viršūnę pailgėjo ir pasunkėjo, o ši NBA žvaigždė sulaukė tiek kritikos strėlių, kiek paprastas 26 metų vyrukas sunkiai atlaikytų.
Bet L.Jamesas nėra paprastas. Jis save vadina karaliumi, tik pastaruoju metu Amerika nenustoja kalbėti, kad NBA finalo serijoje karaliaus galybė išblėso.
„Heat“ drabužinėje po mačo negrojo muzika, L.Jamesas nerepavo naujausio Jay-Z albumo, kaip kad sekmadienį po pergalės.
NBA žvaigždė tylėdamas rengėsi, susipakuodamas savo ausines į rankinę.
Pro šalį į dušą eidamas Chrisas Boshas palietė susikrimtusio L.Jameso koją, taip be žodžių išreikšdamas savo palaikymą.
Bet tiesa yra ta, kad „Heat“ lyderis ketvirtosiose NBA finalo rungtynėse pelnė mažiausiai taškų per visas atkrintamąsias rungtynes savo karjeroje – aštuonis.
Dar prieš šį juodą vakarą vienas reporteris išdrįso paklausti L.Jameso apie jo neva „bliūkštantį“ žaidimą.
Aštrių prieskonių įbėrė ir S.Pippenas, neatsargiai kažkokiame interviu pasakęs, kad LeBronas taps geresniu už patį MJ – Michaelą Jordaną.
Ir tada pasipylė įvairiausio plauko svarstymai – ar tikrai?
Kai kuriems kritikams kliūna, kad L.Jamesas nerenka daugumos komandos taškų, nors šio krepšininko žaidimas tuo ir ypatingas, kad jis yra ne tik taškų mašina, bet ir kietas gynėjas, nuostabiai matantis aikštę ir dalijantis Magico Johnsono vertus perdavimus.
Antradienį jis sugebėjo atlikti 7 rezultatyvius perdavimus ir atkovoti 9 kamuolius, nors jo atakos strigo.
„Jei aš būčiau pelnęs 8 taškus, o mes iškovotume pergalę, būčiau patenkintas“, - pareiškė L.Jamesas, atėjęs į spaudos konferenciją, nors buvo šnibždesių, kad šį kartą jis galbūt nusimuilins.
Bet atrodo, kad ši ryški asmenybė nebijo jokių klausimų.
Pavyzdžiui, rungtynių rytą vienas reporteris paklausė L.Jameso, ar tam, kad galutinai būtų pateisintas jo perėjimas iš Klivlando „Cavaliers“ į „Heat“, jis netruks tapti NBA finalo serijos naudingiausiu žaidėju.
L.Jameso atsakymas?
„Tai yra absurdas.“
NBA žvaigždė dar kartą pabrėžė, kad jis žaidžia ne tam, kad gautų dėmesio, o tam, kad laimėtų.
„Mano namie Ohajo stovi du naudingiausiojo titulai, bet aš vis dar nieko nelaimėjau. Aš juos abu atiduočiau už vieną čempiono žiedą“, - sakė 26 metų krepšininkas.
Net po skausmingo pralaimėjimo jis sugebėjo savyje atrasti drąsos pažadėti, kad ketvirtadienį viskas bus kitaip: „Aš ateisiu į penktąsias rungtynes ir darysiu viską, ką reikia, kad padėčiau savo komandai laimėti.“
Tą patį, aišku, žadėjo ir „Mavericks“ krepšininkai.