Tarp NBA finalo serijos rungtynių Dalase Majamio „Heat“ vidurio puolėjas Žydrūnas Ilgauskas atsakė į lrytas.lt draugų „Facebook“ tinkle pateiktus ir lrytas.lt žurnalistės klausimus. Skaitytojų interviu su vieninteliu lietuviu istorijoje, patekusiu į NBA finalą - apie tai, kaip „Heat“ ir Dalaso „Mavericks“ mūšiai atrodo nuo suolo, apie draugystę su LeBronu Jamesu, pralaimėjimus Kauno „Žalgiriui“ 1994-1996 metų LKL finalo serijoje, gvildentą planą karjerą baigti Europoje ir įvaikintų berniukų talentą futbolo stadione, o ne krepšinio aikštėje.
- Žydrūnai, sėdint ant suolo, kuri komanda NBA finale atrodo stipresnė?
- Mūsų komanda yra geresnė. Bet tai nieko neįrodo, nes reikia žaisti ir viską įrodyti aikštėje. Bet gynyba mūsų geresnė, talentų daugiau turime. Nors jų irgi gera komanda.
- Dėl savo ilgos NBA karjeros, kuris vertesnis NBA čempiono žiedo – jūs ar Dirkas Nowitzki?
- Abu verti (juokiasi). Bet realybė tokia, kad tik viena komanda laimės. Abejose komandose yra daug veteranų, kurie yra atidavę daug jėgų, daug metų kovoję ir nėra iškovoję žiedų. Nesvarbu, kas išloš, bus ir nusiminusių, ir laimingų.
- Ar su Dirku esate bičiuliai?
- Ne, tik iš žaidimo kiek jį pažįstu.
- Europiečiai NBA apskritai artimiau bendrauja? Tarkime, su Peja Stojakovičiumi?
- Man atrodo, kad jei esi toje pačioje komandoje, tai automatiškai tampi draugais, nes abu iš Europos. Bet su kitomis komandom nėra laiko kada.
- Daug rašyta apie jūsų draugystę su LeBronu Jamesu, kaip jūs kartu atvažiavote į Majamį ir taip toliau. Bet ar jūs kada susitinkate už aikštės ribų Majamyje?
- Daugiausia tik namuose. Arba aš pas jį nuvažiuoja, arba jis pas mane. Nes kur su juo benueisi, cirkas pasidaro. Ir mes gyvename du skirtingus gyvenimus. Jis Majamyje yra vienas, nes jo šeima liko Klivlande, o mano šeima yra Majamyje. Žmona, vaikai, jų mokykla. Tarp kelionių ir varžybų nėra daug laisvo laiko, todėl kai grįžtu namo, stengiuosi daugiausia namuose būti.
- Koks yra LeBronas, kai kameros išjungtos? Toks pats, kaip mes matome per televizorių?
- Toks pats. Paprastas, normalus, daugiausia juokauja.
- Galbūt jaučiatės pamirštas Majamyje, nes kitaip nei Klivlande, kur sulaukdavote daug dėmesio, dabar esate atsarginis.
- Ne. Aš žinojau, kad kai ateisiu čia, bus visko. Teks ir žaisti, teks ir nežaisti. Daug žaidžiau reguliariame sezone, startavau „play-offuose“ (atkrintamosiose varžybose), dabar nežaidžiu, bet ką padarysi, tokia yra realybė. Aš žinojau, kad nebus tas pats, kaip Klivlande. Ten namai, ten gyvenau keturiolika metų, daug prisiminimų ir visko. Čia visi daugiau lyg samdiniai - kaip amerikiečiai sako, „mercenaries“. Visi atėjome iškovoti žiedų ir jau nedaug trūksta.
- Ar atsimenate „Atleto“ ir „Žalgirio“ kovas LKL finaluose?
- Prisimenu, kad neišlošėme prieš juos. Kad visus metus antras vietas užėmėme.
- Ar bent kažkuo tos finalo serijos panašios į šitą?
- Ne (juokiasi). Čia yra kitas krepšinis. Tada viskas buvo kitaip. Mes visi kartu beveik gyvenome. Kaunas nėra didelis miestas, visi kartu vakarienių eidavome valgyti, su šeimomis po rungtynių susitikdavome, visi buvo tavo artimiausi draugai. Čia yra kitaip. Čia yra verslas. Mes pasitreniruojame ir visi einame į skirtingas puses. Jei pavyks laimėti čempionų žiedus, atšvęsime kelias dienas ar savaitę, o paskui tų žaidėjų gali nematyti penkerius, dešimt metų. Visi išsiskirstys. Žinai, kad tai yra toks laikinas variantas.
- Kai kas klausė, gal NBA karjerą baigęs žaistumėte „Lietuvos ryte“, kad galų gale nugalėtumėte „Žalgirį“?
- Kad ne, jau turbūt užteks man (juokiasi). Užteks, pabaigsiu čia savo karjerą.
- Paskutiniai metai Europoje – tokio varianto nėra?
- Buvo minčių ir buvau pagalvojęs. Jeigu būčiau vienas, nebūtų žmonos ir vaikų, būtų kitaip. Kodėl gi ne, nuvažiuoti būtų įdomu. Bet dabar tris kartus kėliau šeimą iš Klivlando į Niujorką, tada į Majamį, vaikams keitėsi mokyklos, jie prarado draugus, reikėjo ieškoti naujų draugų, sunku buvo adaptuotis. Būtų labai savanaudiška iš mano pusės, jei vėl visus paimčiau ir nusivežčiau ypač į kitą šalį, į Europą. Aišku, nebūtų pasaulio pabaiga. Bet vaikai Majamyje labai gerai jaučiasi, nenoriu jų iš ten tempti.
- Gal galvojate Lietuvoje atidaryti savo vardo krepšinio mokyklą ar mokyti vaikus?
- Nežinau. Dar nepagalvojau apie tai. Reikės kažką daryti, kai baigsiu karjerą. Atsibos namie sėdėti visą laiką, reikės kažkuo užsiimti. Bet pastaruoju metu buvau užimtas ir apie tai daug negalvojau.
- Ar save įsivaizduojate treneriu ar savininku? Galbūt norėtumėte Lietuvoje nusipirkti krepšinio komandą?
- Treneriu nenoriu. Treneriu būti per daug sunku (juokiasi). Paskutinius 20-25 metus atidaviau krepšiniui. Kelionės, atskirai nuo šeimos, traumos nuvargina. O būnant treneriu dar daugiau laiko turi atiduoti. Galvoju, gal eiti į kur nors „front office“ (komandos vadyba) ar skautu. Mane daugiau domina biznio dalis, talentų vertinimas, o treneriu nesinori.
- Galbūt galvojate atidaryti labdaros fondą kaip Linas Kleiza?
- Aš daug labdaros daviau. Man fondo nereikia. Bet kas žino kaip bus ateity.
- Daug labdaros dalykų Lietuvoje su šeima, žmona Jennifer, darote anonimiškai. Kodėl labiau patinka nebūti minimam?
- Man visada atrodė, kad jei duodi kam nors iš geros širdies su gerais užmojais, tai nereikia reklamuotis laikraščiuose ar televizijoje. Kai žinai širdyje, kad esu kažką gero padaręs, to turi užtekti. Tokia visada buvo mano nuomonė. Kas kitaip daro, aš jų nesmerkiu. Kiekvieno atskira nuomonė, kiekvienas gali kitaip daryti, bet aš taip noriu.
- Ar nenorėtumėte tapti ne tik NBA čempionu, bet ir Europos čempionu, galbūt su Lietuvos rinktine?
- NBA čempionu noriu tapti. Užteks.
- Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai sektų tavo pėdomis ir taptų krepšininkais?
- Ne. Noriu, kad jie būtų laimingi, sveiki užaugtų, kad būtų geri vyrai savo žmonoms, geri tėvai savo vaikams ir to užteks.
- Jie žaidžia futbolą dar geriau nei krepšinį?
- Taip, jie abu lanko europietiško futbolo treniruotes. Krepšinis jiems patinka, be jie labai mažiukai, todėl nežinau, krepšininkais gal neužaugs, bet futbolininkais gali būti. Mažesnis Povilas yra labai atletiškas, o vyresnis toks kietas, kad apdaužo ten visus (juokiasi).
- Ar atvažiuosite aplankyti Lietuvos?
- Taip, galvojame šią vasarą su visa šeima atvažiuoti. Tik dar neturime planų, yra keblumų - žmonos šeima, mama gyvena Londone, bet mamos sveikata nelabai kaip. Nežinau, kada sezonas baigsis, todėl sunku planuoti. Gal liepos ar rugpjūčio mėnesį.
- Ar jūsų sprendimas likti žaisti Majamyje priklausys nuo to, ar jūs laimėsite žiedą?
- Nežinau, bet linkstu į tą pusę, kad jau turbūt nežaisiu. Pavargau, skauda viską, skauda kojas, skauda kelius. Ir to noro nelabai jau yra. Norisi užsiimti kažkuo kitu, namuose daugiau pabūti, su vaikais daugiau laiko praleisti. Atsibodo keliauti ir iš "tašės" gyventi.