Krepšinio legendos. L.Žukaitis - „auksinė rankelė“ (nuotraukos)

„Birželio 20-ąją Brazilijoje prasidėsiančiose pirmenybėse mūsų grupėje (kuriems per 55 metus) žada startuoti net 19 komandų, - sako buvęs „Žalgirio“ snaiperis Liudas Žukaitis. - Tarp jų - JAV, Brazilijos, Kroatijos“.

Į verslą seniai pasinėręs bei įmonės vadovu tapęs diplomuotas vadybininkas iki šiol randa laiko krepšiniui - su į senjorų ekipas susibūrusiais buvusiais bendražygiais apkeliavo kone visą planetą. Jis itin brangina užpernai iš Australijos parsivežtą veteranų olimpinių žaidynių sidabro medalį.

12 metų „Žalgirio“ aprangą vilkėjusį L.Žukaitį ir nemažai kitų prieš kelis dešimtmečius komandą garsinusių krepšininkų kitąmet turėsime galimybę pamatyti rungtyniaujačius Lietuvoje - Europos veteranų čempionatas 2012-ųjų vasarą bus surengtas Kaune.

„Šis žaidėjas turėjo nuostabiai taiklią ranką, buvo labai techniškas, - savo knygoje pabrėžė šviesios atminties buvęs žalgiriečių treneris Vytautas Bimba. - Kai jam buvo sudaromos palankios sąlygos mesti į krepšį, beveik niekada neapvildavo, o savo taikliu metimu dažnai pelnydavo „auksinius“ taškus“.

L.Žukaičio „auksinė rankelė“ labiausiai įsiminė ir buvusiems jo bendražygiams be daugeliui kitų krepšinio žmonių.

„Žinau tik du tokiu taiklumu pasižymėjusius krepšininkus - Algirdą Linkevičių ir Liudą. Tai retas talentas“, - įsitikinęs Lietuvos krepšinio veteranų lygos viceprezidentas, taip pat buvęs žalgirietis Anatolijus Čupkovas.

Per 1978-ųjų SSRS čempionato rungtynes Kaune į Tbilisio „Dinamo“ krepšį įmetęs 46 taškus, L.Žukaitis pagerino, atrodė, sunkiai komandoje įveikiamą kolegos A.Linkevičiaus rekordą (45).

„Aš tada pelniau net 47 taškus, tiek buvo įrašyta varžybų protokole, bet istorijoje buvo užfiksuoti 46, taip ir liko. Tiek jau to.

Reikšminga man atrodo tai, jog tiek taškų surinkau tada, kai dar nebuvo tritaškių“, - pažymi buvęs „Žalgirio“ rekordininkas.

Bronzos medaliai žalgiriečiams tąsyk buvo įteikti per Vilniaus sporto rūmuose vykusį pirmenybių uždarymą.

Tiesa, krepšininkų nuotaikas netrukus aptemdė su komanda nelauktai atsisveikinęs treneris Stepas Butautas. Būtent su šiuo SSRS studentų rinktinei 1977-aisiais vadovavusiu strategu kauniečiai L.Žukaitis, Sergejus Jovaiša, Mindaugas Arlauskas bei vilnietis Algimantas Pavilonis iš Bulgarijoje parsivežė sidabro apdovanojimus.

„Aikštėje Liudas lyg ir nepersidirbdavo, bet visada sulaukdavome tokio jo įnašo, kokio ir tikėdavomės - pavyzdžiui, 15 ar 20 taškų. Jis sumaniai pasirinkdavo poziciją atakai.

Lemiamu momentu Liudas sugebėdavo rasti geriausią sprendimą, užčiuopti skausmingiausią varžovų vietą“, - tvirtina su L.Žukaičiu ir Kauno politechnikos instituto (dabar - Kauno technologijos universitetas) ekipos garbę gynęs S.Jovaiša.

Prisiminus sovietmečiu rengtas ilgas, varginančias klubo treniruočių stovyklas, S.Jovaišai ligi šiol šypseną kelia L.Žukaičio išradingumas išsisukant nuo krūvių.

„Norėdamas turėti daugiau laisvalaikio, Liudas susiorganizuodavo telegramų, pranešančių apie kurio nors giminaičio ar giminaitės mirtį.

Vien per „Žalgiryje kartu praleistą dešimtmetį Liudas „palaidojo“ tris močiutes, penkis diedukus ir keletą tetų, - juokėsi S.Jovaiša. - Treneriai neįstengė įsiminti visų „velionių“ ir vis išleisdavo jį porai dienų į laidotuves“.

Draugiškas ir humoro jausmo nestokojantis L.Žukaitis per pratybas tapdavo kietu riešutėliu net ir „gudriuoju lapinu“ pramintam S.Jovaišai. Itin daug pastangų prireikdavo, kai tekdavo įveikti kolegą žaidžiant vienas prieš vieną.

„Būdamas lengvas ir techniškas, jis puikiai išnaudodavo kiekvieną savo kozirį, - toks L.Žukaitis įsiminė pirmojo ryškumo žvaigžde vėliau tapusiam anykštėnui. - Tie bruožai atsispindėjo ne tik aikštėje, bet ir gyvenime.

Rudens pabaigoje šešiasdešimtmetį švęsiantis L.Žukaitis gana anksti baigė karjerą - būdamas 31-erių. „Gavau traumą, vis labiau ėmė kamuoti stuburo išvarža, - aiškino veteranas. - Iki galo taip ir nepavyko išgydyti.

Dar sezoną pažaidžiau su skaudančia nugara ir viskas. Gaila, kad taip atsitiko, nes tada, atėjus Arvydui Saboniui, prasidėjo labai įdomus metas. Pagaliau turėjome puikų „centrą“ ir komandos žaidimas iš esmės pasikeitė“.

Lengvajam puolėjui teko pasukti kitu keliu - „uždirbti pinigus ne kojomis, o galva, protu“.

Iš pradžių Kauno „Šilumos tinklų“ ekipoje ragauta trenerio duona pasirodė sprangi: pats nebegalėjo rungtyniauti, nors ir turėjo noro, o žaidėjai nevykdė to, ko jis reikalaudavo.

Sovietmečiu prasidėjus kooperatyvų erai, dauguma žalgiriečių kibo į„antraeiles pareigas“, nes gaudavo vos 180 rublių per mėnesį atlyginimą ir talonus maistui. Sukosi, kaip kas išmanė.

„Populiariausi buvo siuvimo, mezgimo verslai, prekyba nekilnojamuoju turtu. Įgytos žinios paskui labai man pravertė - kaip ir per išvykas į užsienį sukaupta patirtis.

Nupirkau sunkiai galą su galu suduriančios Lietuvos ir Bulgarijos bendrovės „Filipopolis“ akcijas, investavau ir išvysčiau iki dabartinio lygio, - trumpai dėsto L.Žukaitis. - Užsiimame didmenine prekyba gėrimais“.

Artėjančiam pasaulio čempionatui L.Žukaitis su kolegomis rengiasi Technologijos universiteto salėje, kurią gauti treniruotėms padeda ten dirbantis bendražygis Vitoldas Masalskis.

Palaikyti tėvą bei jo komandą Brazilijoje ketina aistringiausios L.Žukaičio sirgalės - su žmona Valda užaugintos dukros Rūta (26 m.) ir Eglė (20 m.).

Vizitinė kortelė

Liudas Žukaitis - buvęs Kauno „Žalgirio“ lengvasis puolėjas (1971-1982 metais). Triskart SSRS čempionatų bronzos medalininkas (1971, 1973 ir 1978 m.). 1977 m. universiados Sofijoje vicečempionas. Daugkartinis Lietuvos krepšinio veteranų čempionas. Kauno technologijos universiteto ir Kūno kultūros akademijos absolventas. Tarptautinės bendrovės generalinis direktorius.