Pradžia – Lozanos restorane
1933 metų spalį viename Lozanos restorane susitiko trys seni pažįstami: britas Williamas Jonesas, italas Giorgio San Marzano ir šveicaras Leonas Bouffard‘as. Vyrai gyveno skirtingose šalyse, matydavosi anaiptol ne kasdien ir netgi ne kiekvieną mėnesį, todėl turėjo apie ką pasišnekėti. Visgi kad ir į kokią temą nukrypdavo jų pokalbis, trijulė labai greitai grįždavo prie to, kas jiems buvo artimiausia – krepšinio.
Tai neturėtų stebinti, nes visi trys buvo dideli krepšinio entuziastai ir organizuoto Europos krepšinio judėjimo pradininkai: W.Jonesas – Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBB) generalinis sekretorius, G.San Marzano – Italijos krepšinio federacijos prezidentas, L.Bouffard‘as – Šveicarijos krepšinio federacijos ir FIBB prezidentas.
Prie jų prisidėjus nedidelei ką tik įsteigtos ir tartis dėl narystės FIBB atvykusios Prancūzijos krepšinio federacijos vadovų grupelei, L.Bouffard‘as prie pietų stalo išdėstė seniai brandintą mintį Ženevoje surengti Europos krepšinio čempionatą.
Krepšinis – „rankinio“ dalis
Iš pirmo žvilgsnio tokia turnyro priešistorė atrodo neįprastai ir truputį lengvabūdiškai, tačiau nereikia pamiršti, kad visa tai vyko XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai krepšinio statusas Europoje buvo visai kitoks negu dabar.
Nors iš Naujojo pasaulio į Senąjį žemyną krepšinis atkeliavo dar XIX šimtmetyje, šioje Atlanto pusėje jis įsitvirtino ne iškart. Daugumoje Europos šalių pirmieji nacionaliniai čempionatai buvo surengti tik trečiajame ar ketvirtajame dešimtmetyje, o apie 1930 metus net didžiausiose valstybėse reguliariai krepšinį žaidžiantys sportininkai buvo skaičiuojami vos dešimtimis ar, geriausiu atveju, šimtais.
Kol žaidimo populiarumas buvo nedidelis, nebuvo ir už krepšinio vystymą atsakingos tarptautinės organizacijos. Krepšinio reikalais iš pradžių užsiėmė Tarptautinė mėgėjų lengvosios atletikos federacija (IAAF), įsteigusi rankinio komitetą, kuris po poros metų tapo savarankiška Tarptautine mėgėjų rankinio federacija (IAHF).
Žodis „rankinis“ šių organizacijų pavadinime reiškė anaiptol ne rankinio žaidimą, o visus rankomis žaidžiamus komandinius kamuolio žaidimus: rankinį, tinklinį ir krepšinį.
Kova dėl nepriklausomybės
Nors IAHF apsiėmė tvarkyti kelių kamuolio žaidimų reikalus, iš tikrųjų rūpinosi tik rankiniu, o į krepšinį numojo ranka. Šioje federacijoje sukurtas krepšinio komitetas taip ir nesusirinko nė į vieną posėdį.
Tai visiškai netenkino pamažu tarptautinius ryšius plėtojusių nacionalinių krepšinio federacijų, pirmiausia – Italijos ir Šveicarijos. Jos jautė vis didesnį nepriklausomos, veiklios bei darbingos tarptautinės organizacijos poreikį. Sulig kiekvienais metais daugėjant tarpvalstybinių rungtynių, vis aktualesnė buvo vieningų taisyklių problema, įvairių šalių krepšininkai norėjo žaisti oficialiuose tarptautiniuose turnyruose, taip pat – ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Pirmieji susitikimai, kuriuose buvo aptarti Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBB) steigimo klausimai, buvo surengti 1930 metais. Tačiau nuo pirmųjų konsultacijų iki FIBB įkūrimo turėjo praeiti dar dveji metai.
Į įsibėgėjantį krepšinio vežimą pagalius kaišiojo IAHF. Nors ši organizacija nieko nenuveikė krepšinio labui, ji prieštaravo FIBB steigimui, o nacionalinės krepšinio federacijos vėngė imtis iniciatyvos bijodamos IAHF rūstybės.
Vis dėlto krepšinio vienijimosi procesas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje įsibėgėjo tiek, kad jo sustabdyti buvo nebeįmanoma ir 1932 metų birželio 18 dieną Ženevoje susirinkę aštuonių nacionalinių federacijų atstovai pasirašė Tarptautinės krepšinio federacijos steigimo dokumentą.
FIBB steigėjos buvo Argentina, Čekoslovakija, Graikija, Italija, Latvija, Portugalija, Rumunija ir Šveicarija. Kaip stebėtojai steigiamajame suvažiavime dalyvavo Bulgarijos ir Vengrijos atstovai.
Olimpinio pripažinimo siekis
Net įkūrus Tarptautinę krepšinio federaciją, krepšinis oficialiai toliau priklausė IAHF jurisdikcijai.
W.Jonesui, L.Bouffard‘ui, G.San Marzano ir jų bendražygiams reikėjo įrodyti pasaulio sporto visuomenei, kad FIBB gali tvarkytis savarankiškai, organizuoti aukščiausio lygio varžybas ir privalo būti paskelbta vienintele tarptautine organizacija, atsakinga už krepšinio vystymą.
Visa tai reikėjo padaryti ir dėl to, kad tik įteisinus FIBB savarankiškumą krepšinis galėjo tapti olimpine sporto šaka. Tai buvo pagrindinis Tarptautinės krepšinio federacijos tikslas, o Europos čempionatas turėjo tapti viena svarbiausių priemonių šiam tikslui pasiekti.
Tiesa, iki 1935 metų FIBB statusas pasaulio sporto struktūroje pasikeitė ir Europos čempionatas pirminę svarbą prarado. Dar 1934 metų rugsėjo 1 dieną IAHF kongresas pripažino FIBB nepriklausomybę, o 1934 metų spalio 19 dieną Berlyno olimpinių žaidynių organizacinis komitetas balsavo už krepšinio įtraukimą į olimpinę programą.