EČ istorija. Lietuva ruošiasi debiutui (1937 m.)

Nuo pirmojo iki antrojo Europos čempionato prabėgo vos dveji metai, bet Lietuvos krepšinis per šį trumpą laikotarpį į priekį žygiavo devynmyliais žingsniais.

Jei 1935-aisiais Lietuvos sporto vadovai, gavę organizatorių kvietimą atsiųsti krepšinio rinktinę į pirmąjį čempionatą, ilgai nesvarstę atsakė neigiamai, tai 1937-aisiais – taip pat ilgai nesvarstę patvirtino, kad Lietuvos krepšininkai būtinai dalyvaus antrajame Europos čempionate Rygoje.

Ilgai svarstyti nebuvo reikalo. Lietuviai matė savo pažangą ir nebebijojo būti sutriuškinti, be to, čempionatas turėjo vykti pašonėje – Latvijoje, todėl sukrapštyti pinigų nebuvo didelė problema. 1937 metų vasario viduryje gavusi kvietimą Kamuolio žaidimų sąjunga (Kažas – ši institucija tuomet buvo atsakinga už visus kamuolio žaidimus, tarp jų krepšinį, ir atliko dabartines krepšinio federacijos funkcijas) jau po kelių dienų išsiuntė teigiamą atsakymą.

„Faktas juo reikšmingesnis, jei prisiminsime, kad šios kovos nugalėtojas gauna Europos meisterio titulą, kas ne tik sportiniu, bet valstybiniu ir politiniu požiūriu turi milžiniškos prestižo reikšmės. Šių dienų sportas jau ne be tas žaismas ar liuoslaikio patenkinimas. Tai tautinių jėgų bandymas kur lemiamasai faktorius yra ne tautos gausumas ar valstybės didumas gyventojų ir ploto požiūrių, bet darbo ir pasiruošimo išdava. Čia didžiosios tautos susitinka su mažomis kaip lygus su lygiu ir toji laimi ir tampa nugalėtoja, kuri šiai kovai yra geriau pasiruošusi. Lietuvos krepšininkams šitokioj tarptautinio mąsto kovoje tenka pirmą kartą dalyvauti“, - ne vien sportinę, bet ir politinę Europos krepšinio čempionato ir Lietuvos sprendimo jame dalyvauti reikšmę pabrėžė savaitraštis „Lietuvos sportas“.

Stipriu postūmiu Lietuvos krepšiniui tapo 1935 metų rugpjūtį Kaune surengta pasaulio lietuvių sporto šventė.

Tuo metu laikinojoje sostinėje vyko Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, į kurį iš įvairių kraštų sugužėjo apie tris tūkstančius tautiečių. Kartu buvo surengta ir sporto šventė, padėjusi pamatus Lietuvos bendradarbiavimui su lietuvių kilmės užjūrio sportininkais.

Ženkliausiu sporto šventės akcentu tapo krepšinio varžybos. Lietuvos sportininkai buvo daug prisiklausę apie Amerikos lietuvių krepšininkų meistriškumą ir nekantravo savo kailiu pajausti, ar kalbos atitinka tikrovę.

Kalbos tikrovę atitiko. Nors dėl lietaus rungtynės buvo sutrumpintos (žaisti du kėliniai po 10 minučių), Amerikos lietuvių komanda nugalėjo Kauno rinktinę didžiuliu skirtumu 36:5.

Amerikiečių pamokos tuo nesibaigė. Po kongreso Kūno kultūros rūmams paprašius du kongreso svečiai liko Lietuvoje ir pradėjo treniruoti savo istorinės tėvynės sportininkus. Plaukikas Konstantinas Savickas apie metus gyveno Kaune ir mokė daugiausia krepšinio paslapčių, o boksininkas Jonas Knašas apsistojo Klaipėdoje ir padėjo šio miesto krepšininkams bei boksininkams.

K.Savickui išvykus namo Lietuvos krepšininkai sulaukė kitų mokytojų iš Amerikos. Po 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių aplankyti tėvų gimtąjį kraštą atvyko ir Lietuvoje pustrečio mėnesio gyveno vienas iš dviejų JAV rinktinės kapitonų, olimpinis čempionas Pranas Lubinas, o 1936 metų rudenį iš Amerikos atkeliavo tenisininkas Jonas Juozas Žukas, kuris liko iki 1937 metų Europos vyrų krepšinio čempionato.

J.Žukui, kaip ir K.Savickui bei J.Knašui, krepšinis Amerikoje nebuvo pagrindinė sporto šaka. Tačiau Lietuvoje susidomėjimas šiuo žaidimu jau buvo toks didelis, kad Amerikos lietuviams teko keisti profilį. Juolab kad net nebūdami tikri krepšininkai, jie žaidė ir suprato krepšinį daug geriau nei pajėgiausi Lietuvos krepšininkai.

Nors amerikiečiai dvejus metus mokė Lietuvos sportininkus krepšinio paslapčių ir patys žaidė per Lietuvos bei Kauno rinktinių tarptautines draugiškas rungtynes, Kūno kultūros rūmai nenorėjo, kad Europos čempionate užjūrio tautiečiai žaistų rinktinėje. Lietuvos sporto vadovų manymu, nacionalinė komanda privalėjo verstis vien vietoje išugdytais krepšininkais.

Dėl to 1937 metų pradžioje kilo audringos diskusijos, o didžioji dalis sporto visuomenės tvirtai pasisakė už tai, kad rinktinė būtų sustiprinta Amerikos lietuviais. Šios pozicijos šalininkai dažnai primindavo Italijos futbolo rinktinę, kuri 1934 metais tapo pasaulio čempione pasitelkusi į pagalbą italų kilmės argentiniečius.

Kūno kultūros rūmai atsidūrė aiškioje mažumoje, todėl nusileido spaudimui ir paprašė, kad per Europos čempionatą į rinktinę atvyktų K.Savickas. Jis dėl didelio užimtumo pagrindiniame darbe laiko kelionei į Lietuvą nerado, bet vietoj savęs atsiuntė du kitus Čikagos lietuvius Feliksą Kriaučiūną ir Praną Talzūną.

Amerikiečių atvykimas nebuvo reklamuojamas. Priešingai, jis buvo kruopščiai slepiamas net nuo Lietuvos spaudos.

Tiesa, gandai sklido, bet niekas tiksliai nežinojo nei kiek Amerikos lietuvių treniruojasi Lietuvos rinktinėje, nei kas jie yra. Tai smarkiai trikdė užsieniečius, ypač latvius, kurie baiminosi, kad Lietuvos komanda gali į Europos čempionatą atsivežti olimpinį čempioną P.Lubiną.

Latviai lengviau atsikvėpė tik Rygos geležinkelio stotyje išvydę iš traukinio išlipančius Lietuvos rinktinės žaidėjus. P.Lubino tarp jų nebuvo.

Lietuvos rinktinės dvyliktuką sudarė Artūras Andrulis (LFLS), Leonas Baltrūnas (CJSO), Česlovas Daukša („Tauras“), Leopoldas Kepalas (LFLS), F.Kriaučiūnas (CJSO), Pranas Mažeika („Tauras“), Eugenijus Nikolskis (CJSO), Leonas Petrauskas (LFLS), Zenonas Puzinauskas („Grandis“), Stasys Šačkus (CJSO), P.Talzūnas („Grandis“) ir J.Žukas (CJSO).

Kaip rašė „Lietuvos aidas“, jie „pasirodė naujais skoningais treningo apdarais: rudos medžiagos, su žaliais apvadais aplink rankogalius ir kaklą ir su parašu žaliomis raidėmis ant nugaros „Lietuva“.

Prieš išvykdama į Rygą Lietuvos rinktinė viešai pasirodė tik vieną kartą. Balandžio 28 dieną Kūno kultūros rūmuose (dabar LKKA salė) stebint apie 600 žiūrovų įvyko mačas tarp dviejų rinktinės penketų.

Kauno spaudos šios rungtynės optimistiškai nenuteikė. „Mūsų rinktinės žaidikus matėme žaidžiant, tačiau, kiek girdėti, gausingi žiūrovai išėjo dvejodami: vieni buvo patenkinti, kiti – kiek apsivylę. Ir apsivylę dėl to, kad tikėjosi pamatyti, perdėtai tariant, kažkokį „pragarišką“ tempą, gal nepaprasta žaidimą, tuo tarpu išvydo paprastą, be ypatingų pastangų kovą, protarpiais karštesnę, protarpiais ramesnę“, - rašė „Lietuvos aidas“.

Kita vertus, ir į pesimizmą dienraštis nepuolė: „Šiaip ar taip, dabartinėse aplinkybėse mes turime patikimą rinktinę, kuri Rygoje, neabejojama, visiškai tinkamai atstovaus mūsų spalvoms. Ją mes turime ir galime visiškai pasitikėti: kas bus galima, gal net ir daugiau, ji padarys“. Kiek padarys? Net jei krepšinio rinktinė Rygoje būtų iškovojusi vieną pergalę, Lietuvoje tai būtų laikoma teigiamu rezultatu.