Paskutinįsyk J.Kazlauskas taip šypsojosi, regis, tik po Sidnėjaus žaidynių.
Buvęs Lietuvos rinktinės treneris papildė įspūdingą savo trofėjų kolekciją, ketvirtadienio vakarą tapęs Rusijos čempionu.
„Jonas tiesiog nežino, kad mes taip laistomės kasmet. Nieko, greitai pripras“, - komandos drabužinėje išvertęs butelį šampano treneriui tiesiai ant galvos džiugavo CSKA klubo prezidentas Andrejus Vatutinas.
J.Kazlausko vadovaujami Maskvos CSKA krepšininkai ketvirtose ir paskutinėse finalo rungtynėse išvykoje 74:63 įveikė Maskvos srities “Chimki”.
56 metų diplomuotas matematikas padėjo išsaugoti CSKA nenugalimumo Rusijoje legendą, neleisdamas galutinai įsigalėti naujam mitui.
Lemiamoje serijoje J.Kazlauskas 3:1 įveikė Rimą Kurtinaitį, kurį po triumfo VTB Jungtinės lygos finale rusai jau spėjo pakrikštyti krepšinio Mourinho.
J.Kazlauskas tapo pirmuoju Lietuvos treneriu, laimėjusiu Rusijos pirmenybes. Kartu su juo šios šalies čempiono titulą vėl iškovojo Ramūnas Šiškauskas ir į Maskvą šį pavasarį iš Vokietijos persikėlęs trenerio asistentas skautas Benas Matkevičius.
- Treneri, po paskutinės pergalės Chimkuose CSKA prezidentas jus išmaudė šampane. Rusai pergales švenčia audringiau už lietuvius? - „Lietuvos rytas“ paklausė J.Kazlausko.
- Visi audringai švenčia. Ir rusai, ir lietuviai – visi turi kažkokių savo tradicijų.
CSKA tradicija – maudyti šampane. Aš to nežinojau, ir tam nebuvau pasiruošęs. Drabužinėje buvau užkluptas labai netikėtai. Pripylė akis, ausis, pripylė kišenes – viską.
- Rusijos čempionais tapo dar du lietuviai: Ramūnas Šiškauskas ir treneris skautas Benas Matkevičius, kurį šį pavasarį pasikvietėte į Maskvą iš Vokietijos. Ar kitą sezoną lietuvių kolonija CSKA gali dar pagausėti?
- Gali. Dar anksti kalbėti, bet ji tikrai pagausės.
Negaliu skelbti konkrečių pavardžių anksčiau už klubą. Kai bus oficialios naujienos, CSKA paskelbs.
- R.Šiškauskas dėl traumos praleido finalo seriją. Ar kitą sezoną jis padės komandai?
Mes tikimės, kad padės. Jam įplyšo raumuo, todėl dabar reikalingas laikas pasveikti.
- Kaip vertinate tą audrą, kuri kilo Lietuvoje, kai LKF prezidentas Vladas Garastas per žiniasklaidą spaudė R.Šiškauską grįžti į Lietuvos rinktinę?
- Aš tikrai nedaryčiau tokių pareiškimų per žiniasklaidą.
Paskambinčiau pirmiausiai Ramūnui, ir išsiaiškinčiau, kokia iš tikrųjų yra jo situacija. Kokia jo savijauta, ką jis gali ir ko negali.
Pirmiausiai padaryčiau šitą, o ne apkaltinčiau prieš visą Lietuvą, kad kažkas toks ar anoks.
Juk pirmiausiai yra kažkokie jo motyvai.
Mes visi pažįstame R.Šiškauską ne tik kaip puikų krepšininką, bet ir kaip labai puikų žmogų. Ir kai tokį puikų žmogų pradedama viešoje erdvėje visaip sudirbinėti, kažkas pas mus Lietuvoje jau negerai.
Tas žmogus ir nusipelnęs Lietuvai, ir niekada nieko neišdavęs, ir kiek galėjęs, tiek atidavęs rinktinei. Taip negalima elgtis.
Per tris pastaruosius sezonus jis turi jau gal ketvirtą tokio pobūdžio traumą. Jam tie raumenys plyšta ir plyšta. Nereikia būti dideliam išminčiui, kad suvoktum, jog jo karjera jau eina į pabaigą.
Reikia visą laiką pakalbėti su pačiu žmogum, kaip ten yra iš tikrųjų. O taip užsipulti, kaip dabar, nėra nei žmogiška, nei gražu.
Man apmaudu, kad be V.Garasto jį užsipuolė ir kiti didieji vyrai, nežinodami nei realios situacijos, nei padėties, kas irgi jų nepuošia.
Liežuvį laidyti yra labai lengva.
Visą J.Kazlausko interviu skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.