Europos čempionui atitenka garbė, teisė ir pareiga rengti kitas žemyno pirmenybes. Tokia nerašyta taisyklė iki Antrojo pasaulinio karo ir dar kurį laiką po jo galiojo krepšinio bei kai kelių kitų kamuolio žaidimų tarptautinėse federacijose.
1935 metais pirmąja Europos vyrų krepšinio čempione tapus Latvijos rinktinei, antrosios žemyno pirmenybės vyko Rygoje, o Latvijos sostinėje 1937 metais triumfavus Lietuvos krepšininkams teisė rengti trečiąsias pirmenybes atiteko mūsų šaliai.
Nors visa tai buvo puikiai žinoma, 1939 metų žemyno čempionato organizavimo reikalai Lietuvos sporto vadovams iš pradžių beveik nerūpėjo ir tuo pasinaudoti pabandė kelios kitos Europos valstybės.
Kone pirmieji sukruto belgai. Susigriebę, jog trečiojo Europos čempionato rengimas paliktas likimo valiai, Belgijos krepšinio vadovai dar 1938 metų pradžioje oficialiai kreipėsi į Tarptautinę krepšinio federaciją (FIBB) prašydami suteikti šeimininkų teises jiems.
Netrukus belgų pavyzdžiu pasekė dar kelios šalys, o ypač aktyviai į FIBB duris beldėsi lenkai.
Būtent Lenkijos aktyvumas pažadino Lietuvos sporto vadovybę. Kadangi tarp dviejų kaimyninių valstybių tvyrojo įtampa ir jos net nepalaikė diplomatinių santykių, Lietuvoje į bet kurią Lenkijos iniciatyvą (kaip ir Lenkijoje į Lietuvos) buvo žvelgiama gana liguistai ir lietuviai jokiu būdu nenorėjo atiduoti lenkams to, kas pagal visas nerašytas ar rašytas taisykles turėjo priklausyti jiems patiems.
Vos tik mūsų šalį pasiekė informacija apie Lenkijos krepšinio federacijos žygius, Kūno kultūros rūmai (ši institucija tuo metu atliko dabartines Kūno kultūros ir sporto departamento ir Tautinio olimpinio komiteto funkcijas) kreipėsi į Ministrų kabinetą ir gavo principinį sutikimą, kad Lietuva gali priimti Europos pirmenybes.
1938 metų liepą suderinę svarbiausias detales su šalies vyriausybe, Kūno kultūros rūmai išsiuntė oficialų prašymą FIBB leisti Lietuvoje surengti trečiąsias Europos pirmenybes ir netrukus sulaukė teigiamo atsakymo.
Beje, čempionų-šeimininkų taisyklė nebuvo visiškai nepajudinama ir turėjo išimčių. Jei čempionais tapdavo patys šeimininkai arba pirmenybes neseniai jau rengusios šalies sportininkai, tada organizatorių teisės pereidavo valstybei, kurios komanda užėmė antrąją ar trečiąją vietą.
Dėl to pirmumo teisės rengti 1941 metų žemyno pirmenybes negavo nei 1939 metais antrąkart paeiliui čempione tapusi Lietuva, nei vicečempionė Latvija. Ketvirtasis Europos čempionatas, jei nebūtų sutrukdęs Antrasis pasaulinis karas, greičiausiai būtų vykęs Lenkijoje, kurios krepšininkai Kauno sporto halėje liko treti.