EČ istorija. Nauja halė – per puspenkto mėnesio (1939 m.)

Nusprendusi tapti Europos vyrų krepšinio čempionato šeimininke, Lietuva ant savo pečių užsivertė begalę organizacinių problemų. Didžiausia jų – kur rengti rungtynes.

Iki 1939 metų didžiausia uždara arena Kaune buvo Kūno kultūros rūmų salė (dabar LKKA salė). Joje vykdavo Lietuvos čempionato mačai, tarptautines rungtynes žaisdavo Lietuvos ir Kauno rinktinės. Tačiau KKR salė galėjo priimti vos apie pusantro tūkstančio žiūrovų ir būdavo sausakimša net per kai kurias Lietuvos čempionato rungtynes, todėl apie tai, kad joje vyktų Europos čempionato kovos negalėjo būti nė kalbos.

1938 metų pavasarį ir vasarą keletas varžybų buvo surengta po atviru dangumi Valstybės stadione (dabar Dariaus ir Girėno stadionas) įrengtoje krepšinio aikštėje. Gegužės mėnesį čia vykusias Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių rungtynes stebėjo apie 8 tūkstančius, o po to Tautinės olimpiados finalą – apie 6 tūkstančius žiūrovų.

Kūno kultūros rūmai (KKR; ši institucija tuo metu atliko dabartines Kūno kultūros ir sporto departamento ir Tautinio olimpinio komiteto funkcijas) labai rimtai svarstė galimybę Valstybės stadione rengti ir Europos čempionatą. Tiesa, šios varžybos turėjo vykti gegužės mėnesį, kai orai Lietuvoje dar būna permainingi ir lietingi, todėl nuspręsta virš krepšinio aikštės įrengti brezento stogą.

Krepšinis Europoje tais laikais daug kur būdavo žaidžiamas lauke, po atviru dangumi vyko ir 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių krepšinio varžybos bei 1938 metų Europos moterų čempionatas, todėl 1938 metų rugpjūtį Kaune viešėjęs FIBB generalinis sekretorius Williamas Jonesas šiam sumanymui neprieštaravo.

KKR planavo būtinus darbus Valstybės stadione pradėti 1938 metų rudenį, tačiau iki lapkričio mėnesio net nebuvo paruoštas rekonstrukcijos projektas, o galiausiai idėjos visiškai atsisakyta. Specialistai paskaičiavo, kad rekonstrukcija kainuotų apie 100 tūkstančių litų ir šie pinigai iš tikrųjų būtų paliesti vėjais, nes už juos būtų įrengtos tik laikinos konstrukcijos, kurias po Europos čempionato vėl reikėtų išardyti. Kartu buvo paskaičiuota, kad naujų sporto rūmų statyba kainuotų apie 400 tūkstančių litų.

Apsvarsčiusi visus įmanomus ir neįmanomus variantus KKR vadovybė pasiūlė Kaune statyti naują sporto halę.

Kol būsimųjų Europos pirmenybių šeimininkai sprendė arenos klausimą, laikas nenumaldomai bėgo. 1938 metų lapkritį nusprendus statyti naują halę dar pusantro mėnesio prireikė, kad inžinierius Anatolijus Rozenbliumas paruoštų arenos projektą, tad statybos darbai prasidėjo tik gruodžio 29 dieną – iki numatytos čempionato pradžios likus mažiau nei penkiems mėnesiams.

Kadangi laikas smarkiai spaudė, statybininkams visą žiemą ir pavasarį teko dirbti ir savaitgaliais, ir naktį.

Pagal A.Rozenbliumo projektą, statoma halė turėjo būti universali, įvairioms sporto šakoms pritaikyta arena. Joje išardžius grindis, autoriaus sumanymu, bet kada būtų galima įrengti net ir čiuožyklą arba baseiną.

Kauno sporto halė turėjo būti pastatyta iki 1939 metų gegužės 15 dienos. Tačiau net ir Europos čempionato atidarymo dieną visi darbai nebuvo baigti: neįrengtos vandentiekio, šildymo ir vėdinimo sistemos, keli persirengimo kambariai. Šie darbai atlikti tik 1961 metais, o iki tol sporto halėje rengti varžybas buvo galima tik šiltuoju metų laiku.

Kaip pripažino KKR direktorius Vytautas Augustauskas, visiškai paruošti halę Europos čempionatui sutrukdė ne vien laiko, bet ir pinigų stygius.

Statant sporto halę buvo panaudota 150 tūkstančių silikatinių plytų, 500 kubinių metrų gelžbetonio, 1000 kubinių metrų medienos, 240 tonų geležies, 400 kvadratinių metrų stiklo.

200 tonų geležies sporto halei lietuviai užsakė Lenkijoje. Atkūrus Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius tai buvo pirmas tokio didelio masto dviejų kaimyninių šalių bendradarbiavimo pavyzdys.

„Tai yra mūsų techninio pajėgumo puikus įrodymas, nes halė statoma rekordiniu laiku, su nepaprastu jėgų įtempimu, kurį gražų rodo ir savi rangovai, ir savi darbininkai, - apie halės statybą gegužės 2 dieną sukviestoje spaudos konferencijoje kalbėjo Europos krepšinio pirmenybėms ruošti komiteto (EKPRK) pirmininkas J.Navakas. – Halė iki galo nebus išdailinta, bet rungtynes vykdyti bus galima be jokio priekaišto“.

J.Navakas taip pat papasakojo apie pačią halę: „Aikštelė halėje bus medinio, lentinio grindinio, nes kork-linoleumo per brangus, o su lėšomis reikia skaitytis. Bus garsiakalbiai žiūrovams informuoti, pasekmių žymėjimo lenta, laikrodis laikui sekti. Krepšiai bus visai nauji, tokie, kurie kuo mažiausiai kliūdytų žiūrovams, ypač iš galų sekti visas kovas“.

Sporto halė buvo atidaryta likus vienai dienai iki Europos vyrų krepšinio čempionato pradžios. 1939 metų gegužės 21 dieną, sekmadienį naujutėlėje arenoje įvyko čempionato atidarymo šventė ir draugiškos Kauno ir Varšuvos moterų rinktinių rungtynės (jas lietuvaitės laimėjo 29:28).

Tą dieną halėje skambėjo daugybė iškilmingų kalbų, tarp jų Lietuvos prezidento Antano Smetonos, pasirodė meno kolektyvai, aikštės viduryje šventiniam paradui išsirikiavo aštuonios Europos čempionate dalyvavusios vyrų komandos.

O gegužės 22-ąją halėje jau užvirė rimtos kovos dėl Europos čempiono vardo.

Krepšininkų rungtynes naujoje arenoje galėjo stebėti daugiau nei 10 tūkstančių žiūrovų. Tiesa, oficialiai halėje buvo 3500 sėdimų ir 6000 stovimų vietų, bet kai kurias varžybų dienas susirinkdavo dar daugiau žmonių – 12 ar 13 tūkstančių, o eilės prie bilietų per visą Ąžuolyną nutįsdavo kone iki zoologijos sodo.

Bilietai į sėdimas vietas kainavo nuo 2 iki 5 litų, į stovimas – nuo 1 iki 1,5 lito. Su nuolaida pusę lito kainavusius bilietus į stovimas vietas galėjo įsigyti sportininkai ir moksleiviai. Nuolatiniai bilietai visoms čempionato dienoms kainavo 25 procentais pigiau.

Pirmąją čempionato dieną į halę prasmuko nemažai bilietų neįsigijusių žiūrovų, todėl organizatoriai sugriežtino patikrinimą ne tik prie įėjimo, bet ir tolesnėse halės prieigose.