Bydgoščiaus „Luczniczka” arenos tribūnoje 39 metų J.Štreimikytė-Virbickienė nėra tik paprasta sirgalė. Per Europos čempionato rungtynes buvusios Lietuvos rinktinės lyderės širdis veržėsi į aikštę.
Atstovaudama mūsų šalies komandai puolėja yra sužaidusi 68 rungtynes, per jas pelnė 1057 taškus, tačiau po 2006 metų pasaulio čempionato Brazilijoje užvėrė rinktinės duris.
Šiemet Lenkijoje lietuvės pirmajame etape greitai įvykdė savo užduotį, bet antrajame rinktinės laukia dar sunkesnės kovos su Didžiosios Britanijos (ketvirtadienį), Baltarusijos (šeštadienį) ir Čekijos (pirmadienį) komandomis.
– Ar dar jaudinatės, kai žaidžia rinktinė? – J.Štreimikytės-Virbickienės paklausė „Lietuvos rytas”.
– Be abejo. Stipriausias įspūdis buvo tada, kai šiame Europos čempionate Lietuvos rinktinė žaidė pirmąsias rungtynes su turkėmis. Čia išgirsta „Tautiška giesmė” sukėlė labai daug emocijų – net šiurpuliai kūnu perėjo. Širdis veržiasi į aikštę. Bet suprantu, kad tai – jau praėjęs etapas, ir stengiuosi tas emocijas valdyti.
Tai jau ne mano rinktinė. Sava laikau 1997-ųjų komandą, kuri tapo Europos čempione, drauge perėjo ugnį ir vandenį. Po to keitėsi kartos, keitėsi žaidėjos.
Šioje komandoje dar yra krepšininkių, su kuriomis pati žaidžiau, bet ir joms ne už kalnų laikas, kai teks atsisveikinti.
– Kaip atrodo dabartinė Lietuvos rinktinė?
– Galimybės labai didelės, bet kol kas jos dar neparodytos.
Vežimą tempia rinktinės senbuvės, kurias jau galėčiau vadinti veteranėmis: Sandra (Linkevičienė), Aušra (Bimbaitė), Rima (Valentienė). Aikštėje dar trūksta Agnės (Abromaitės). Bet žinodama jos charakterį manau, kad ji vis tiek atsiskleis.
O jaunos merginos turi suprasti, kad joms reikia imtis atsakomybės ir nėra ko slėptis už nugarų.
Po metų kitų jos perims rinktinės vairą. Todėl reikia ir protingų sprendimų, ir agresyvumo, ir atsakomybės prieš Lietuvą.
– Po rungtynių prieidavote pasikalbėti su žaidėjomis. Apie ką?
– Tie pokalbiai jau kitokie nei man žaidžiant rinktinėje.
Aš dabar esu sirgalė, krepšininkės viską išgyvena kitaip.
Kaip sirgalė merginas padrąsinu, pagiriu, o kaip trenerė pasakau vieną kitą pastabą.
– Dabartinės rinktinės žaidėjos pabrėžia, kad ši komanda turi didelę širdį.
– Rinktinė visada turėjo tą širdį. Gal iš šalies ne visada matyti, bet šis jausmas žaidėjoms perduodamas metai iš metų.
Atstovauti Lietuvai yra kiekvienos krepšininkės prievolė – čia negali būti išskaičiavimo.
Labai džiaugiuosi, kad šioje rinktinėje yra Dalia Kurtinaitienė. Ji – iš tos senosios mūsų rinktinės, kuri turėjo kai ką žodžiais nenusakomo.
Neabejoju, kad dabar būdama rinktinės trenerio asistentė tas emocijas ji sugeba perduoti jaunoms žaidėjoms.
– Ar daug pažįstamų kitų rinktinių žaidėjų sutikote varžovių stovykloje?
– Ne, mano karta čia jau nebežaidžia. Ateina jaunos krepšininkės ir man reikia po truputį su jomis susipažinti.
O būdavo, kad visas pažinojau kaip nuluptas, nes kai 10–15 metų tenka žaisti vienoms prieš kitas, paslapčių nebelieka.
– Atkūrus nepriklausomybę, jūs žaidėte Lietuvos rinktinėje, kuri 1995 metais pirmą kartą dalyvavo Europos čempionate, o po dvejų metų jį laimėjo.
Kas iš anų laikų į atmintį įstrigo labiausiai?
– Manau, visi žino, kad 1997 metais į Europos čempionatą važiavome autobusu, o per treniruočių stovyklą gyvenome bendrabučio kambariuose, maudėmės po šaltu vandeniu, nes tuo metu karšto nebuvo.
Aprangą ir sportinius batelius gavome paskutinę dieną – prieš pat varžybas. Bet mums nieko netrūko.
Mes džiaugėmės viena kita, turėjome idėją atstovauti Lietuvai – nesvarbu, kad esi traumuota, tu žinai, kad eini atstovauti Lietuvai ir žaidi iš visos širdies. Atiduodi viską. Sekasi ar nesiseka, kitas reikalas, bet energijos visada turėjome.
Kai su tos rinktinės žaidėjomis dabar susitinkame, jaučiamės tokios atsipalaidavusios, kad net sunku papasakoti. Nesvarbu, ką pasakysi, žinai, kad tave supras visada.
Nereikia galvoti, ką sakyti, nereikia galvoti, kaip elgtis, jautiesi sava ir šimtu procentų suprasta.
Kartais tiesiog labai pasiilgstu tų santykių...
Mieliausi prisiminimai susiję su 1997-ųjų čempionatu Vengrijoje, kai atvažiavome kaip piemenaitės, o išvažiavome kaip karalaitės.
Pamenu, kaip kaupėmės kiekvienoms rungtynėms, kaip visada galvojome tik viena: „Šiandien!” Baigiasi rungtynės, o kitą dieną ir vėl ta pati mintis – „Šiandien!” Nesikabinome medalių, tiesiog ramiai ėjome ir nuėjome iki aukso.
Skaudžiausia prisiminti 1999 metų Europos čempionatą Lenkijoje, kai turėjome realią galimybę pakliūti į 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes, bet labai apmaudžiai pralaimėjome Slovakijai.
– Ar atsimenate paskutines rungtynes rinktinėje?
– Per 2006-ųjų pasaulio čempionatą Brazilijoje jau buvau apsisprendusi baigti karjerą rinktinėje.
Užpernai prieš Europos čempionatą Latvijoje dar galėjau grįžti, bet, matyt, kaip nusprendi, taip ir turi būti – gavau traumą, plyšo pėdos raištis, ir viskas išsisprendė savaime.