„Tai bus didelis egzaminas ne tik mūsų krepšininkams, bet ypač visai visuomenei, kuri turės parodyti savo sportinį išauklėjimą, paūgėjimą. Suvažiuos daug svetimtaučių sportininkų ir visi jie mums bus brangūs svečiai, verti kuo didžiausio nuoširdumo, pagarbos ir visuotinio palankumo. Mes turėsime būti geri šeimininkai, o tai daug priklausys nuo visuomenės, kur lankys rungtynes“, - taip 1939 metų gegužės 2 dieną, likus mažiau nei trims savaitėms iki trečiojo Europos vyrų krepšinio čempionato atidarymo kalbėjo Europos krepšinio pirmenybėms ruošti komiteto (EKPRK) pirmininkas J.Navakas.
Čempionatą organizavę Kūno kultūros rūmai išsiuntė kvietimus 18 valstybių - visoms Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBB) priklaususioms Europos šalims.
Atsiųsti krepšininkus į Kauną preliminariai pažadėjo daugiau nei dešimt valstybių, bet vėliau čempionato dalyvių sąrašas dėl įvairių priežasčių vis trumpėjo. Vieniems netiko varžybų terminas, kitus gąsdino tolima ir brangi kelionė, kelios šalys atsisakė žaisti dėl savo krepšininkų silpnumo.
Tvirtai „taip“ iškart atsakė tik septynios šalys: Latvija, Estija, Lenkija, Prancūzija, Italija, Vengrija ir Čekoslovakija.
Tiesa, šis sąrašas pasikeitė, nes dėl politinių permainų į Kauną neatvyko iš Europos žemėlapio apskritai išnykusi Čekoslovakija, o žemyno čempionate dalyvavo Suomijos rinktinė.
Atsisakymų priežastys
Šveicarijos krepšinio federacija pageidavo, kad turnyro organizatoriai apmokėtų visas jų kelionės ir pragyvenimo Kaune išlaidas, tačiau EKPRK nesutiko sudaryti išskirtinių sąlygų vienai šaliai, todėl šveicarai nusprendė čempionate nedalyvauti.
Vokietijos, Liuksemburgo bei Anglijos krepšinio vadovai atvirai prisipažino, kad jų komandos yra per silpnos ir nesitiki gerų rezultatų, todėl savo atstovų į Lietuvą taip pat neatsiuntė.
Antrajame Europos čempionate Rygoje dalyvavusi ir pakeliui į namus Kaune draugiškas rungtynes su naujaisiais žemyno čempionais lietuviais žaidusi Egipto rinktinė neatvyko dėl nepatogaus laiko. Gegužės antroje pusėje Egipte jau prasidėjo turizmo sezonas, o dauguma krepšininkų kaip tik dirbo turizmo versle ir tokiu metu negalėjo gauti atostogų.
Čempionato terminas taip pat netiko belgams bei anglams, o anglai kaip dar vieną priežastį nurodė tolimą kelionę. Brangiai mokėti už kelionę per visą Europą nenorėjo ir portugalai.
Iki paskutiniųjų dienų nebuvo aišku, ar atvyks Čekijos krepšininkai. 1939 metų kovą Čekiją okupavus fašistinei Vokietijai šios šalies sienos buvo uždarytos ir keliauti į užsienį norėjusiems sportininkams reikėjo gauti specialų leidimą. Kauną vos ne kiekvieną dieną pasiekdavo vis kitokios naujienos apie čekų planus, bet galiausiai Čekijos-Moravijos protektorato (taip buvo pavadinta Čekija, kai ją okupavo Vokietija) komandai teko likti namie.
Užtat visai netikėtai į Lietuvą atvyko Suomijos rinktinė. Šioje šalyje krepšinis buvo labai silpnas ir suomiai nė nemanė dalyvauti Europos čempionate, tačiau viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis, kai 1939 metų gegužės viduryje Suomiją aplankė FIBB generalinis sekretorius Williamas Jonesas.
Jis keliavo į Suomiją tartis, kad krepšinis būtų įtrauktas į 1940 metų Helsinkio olimpinių žaidynių programą (suomiai krepšinio varžybų per žaidynes rengti neketino), bet kartu įkalbėjo Suomijos krepšinio vadovus išbandyti jėgas Europos čempionate.
Viešbučių žaidėjams nereikėjo
Palyginti nedidelis čempionato dalyvių skaičius padėjo šeimininkams lengviau išspręsti svečių apgyvendinimo problemą.
Užsieniečiai laikinojoje sostinėje apsilankydavo retai, todėl didelio modernių viešbučių poreikio Kaune prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo. Tuo tarpu per Europos čempionatą tikėtasi tikro svečių antplūdžio: vien krepšininkų ir oficialių asmenų turėjo atvykti daugiau nei šimtas, be to, laukta nemažai žurnalistų ir paprastų žiūrovų iš kaimyninių Latvijos bei Lenkijos.
Vien dėl Europos krepšinio čempionato statyti naujo viešbučio niekas neketino, bet išetį pavyko rasti sumanius krepšininkus apgyvendinti ką tik pastatytose Karo mokyklos patalpose Panemunėje.
Šeimininkai būgštavo, kad svečiai bus išrankūs ir apsistoti pasiūlytoje vietoje nesutiks, todėl iš pradžių kai kurioms komandoms rezervavo ir vietas viešbučiuose. Tačiau užsienio delegacijos neturėjo jokių pretenzijų, krepšininkai draugiškai įsikūrė Karo mokykloje ir savaitę su trupučiu praleido Panemunės gamtos apsuptyje.
Vengrai atskrido lėktuvu
Užsienio komandos, išskyrus vėliausiai atvažiavusią Suomijos rinktinę, į Kauną atvyko gegužės 19 dieną (čempionatas prasidėjo gegužės 22 d.). Labiausia lietuvius nustebino lėktuvu atskridę vengrai. Jie paaiškino, kad skrydis iš Budapešto kainavo beveik tiek pat, kiek kelionė traukiniu, tačiau truko gerokai trumpiau – vos 6 valandas.
Kitos komandos atvyko populiariausia tais laikais susisiekimo priemone – traukiniu.
Visoms užsienio ekipoms šeimininkai skyrė po palydovą-vertėją. Problemų kilo tik dėl vengrų – vengriškai kalbančio žmogaus Kaune rasti nepavyko.
Kadangi visos komandos gyveno vienoje vietoje, krepšininkai turėjo progą artimiau susipažinti su varžovais. Lenkai ir vengrai laisvalaikiu surengė stalo teniso varžybas, prie kurių prisidėjo ir keletas žaidėjų iš kitų šalių rinktinių.
Silpniausios čempionato komandos – Suomijos rinktinės – žaidėjams labiau rūpėjo krepšinis. Suomiai tvirtino, kad atvyko į Kauną mokytis krepšinio paslapčių ir tai darė atsiradus menkiausiai progai.
Vos grįžę iš sporto halės į Panemunę Suomijos rinktinės žaidėjai eidavo į Karo mokyklos salę ir joje leisdavo didžiąją dalį savo laisvalaikio. Patarimų krepšinio naujokams negailėjo ir į salę užsukdavę kitų komandų žaidėjai, ir joje treniravęsi į Lietuvos rinktinę nepatekę Kauno krepšininkai.