Kai krepšinis dar tik buvo pradedamas žaisti, jame galiojo daug taisyklių, kurios šiandien atrodo mažų mažiausiai keistos. Viena jų buvo ūgio apribojimas – rungtyniauti kai kuriose varžybose negalėjo aukštesni nei 190 cm ūgio vyrai.
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dėl šios taisyklės kaip tik vyko karšti ginčai, bet galiausiai apribojimas buvo panaikintas ir po 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių Tarptautinė krepšinio federacija (FIBB) leido visuose oficialiuose turnyruose dalyvauti bet kokio ūgio krepšininkams. Tuo tarpu per draugiškas rungtynes aukštaūgiams vis dar būdavo leidžiama žaisti tik sutikus abiem suinteresuotoms pusėms.
Prieš 1939 metų Europos čempionatą Latvijos ir Lenkijos delegacijos vėl pakėlė aukštaūgių apribojimo klausimą ir siekė, kad Kaune rungtyniauti 190 cm ar aukštesniems žaidėjams būtų uždrausta.
Aukštaūgių klausimas buvo svarstomas gegužės 20 dieną surengtame visų komandų pasitarime, kuriame dalyvavo ir FIBB vadovai. Po ilgų ginčų buvo priimtas nutarimas, iš dalies patenkinęs ir latvius bei lenkus: „Trečiosios Europos krepšinio pirmenybės bus žaidžiamos visų kategorijų ekipų – ribotų ir neribotų. Ekipa, kuri užims pirmąją vietą, gaus Europos meisterio vardą. Riboto ūgio kategorijos ekipa, kuri užims geriausią vietą, gaus Europos meisterio ribotos kategorijos vardą“.
Jei latviai ir lenkai būtų pasiekę savo, dėl apribojimo būtų nukentėjusios dvi komandos: Lietuva su Pranu Lubinu (196 cm) ir Estija su Ralfu Vikstenu (198 cm). Išankstinėje Vengrijos paraiškoje taip pat buvo aukštaūgis Laszlo Rozsa (194 cm), bet jis į Kauną neatvyko.
Bandydami eliminuoti P.Lubiną, latviai tarsi nujautė, kad nuo jo nukentės labiausiai. Jau pirmąją čempionato dieną Lietuvos rinktinė sunkiai 37:36 nugalėjo Latvijos komandą, o lemiamus taškus paskutinėmis akimirkomis įmetė ne kas kitas, o P.Lubinas.