Anatolijus Bujalskis draugiškai paspaudė ranką Algirdui Paulauskui ir šyptelėjęs lietuviškai ištarė: „Važiuojam!“. Baltarusijos moterų krepšinio rinktinės treneris Lietuvos krepšininkėms vadovaujantį lietuvį pažįsta jau kone pusę amžiaus, nes vaikystėje su juo žaidė krepšinį. Seni bičiuliai A.Bujalskis ir A.Paulauskas šįvakar per Europos čempionato Lenkijoje E grupės dvikovą stengsis pergudrauti vienas kitą.
Žiūrėkite reportažą: "Prieš Europos čempionato dvikovą su baltarusėmis - lietuvių pagyros būsimoms varžovėms".
Vos prieš kelerius metus A.Bujalskis Baltarusijoje buvo tapęs pajuokos objektu, iš jo šaipėsi ir net atvirai tyčiojosi, tačiau ambicingas treneris atkakliai kartojo: „Mūsų tikslas – 2008 metų Pekino olimpinės žaidynės“.
Kai 2002-aisiais, po trejų metų pertraukos, A.Bujalskis grįžo treniruoti Baltarusijos moterų rinktinės, komanda sunkiai kapanodavosi B grupės čempionatuose ir atrodė, kad treneris pats nesupranta, ką kalba.
Tačiau baltarusės žaidė Pekine, užėmė ten šeštąją vietą ir vėl svajoja pajusti olimpinių žaidynių skonį.
51 metų A.Bujalskis dabar stovi prie Baltarusijos čempionės Minsko „Horizont“ moterų komandos vairo, nors yra dirbęs Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje.
Žinomas Baltarusijos moterų krepšinio specialistas tikisi įdomios kovos su šiandiene varžove E grupėje, - Lietuva. Rungtynės Bydgoščiuje prasidės 21 val. 30 min. mūsų šalies laiku.
- Iš kur Baltarusijoje, kurioje krepšinis nėra populiariausia sporto šaka, atsirado tokia stipri moterų krepšinio rinktinė? - lrytas.lt paklausė A.Bujalskio.
- Kai prieš aštuonerius metus, 2003-iaisiais, pradėjome žaisti B grupėje ir aš pareiškiau, kad mūsų tikslas – 2008 metų Pekino olimpiada, iš manęs visi juokėsi ir net tyčiojosi. Turėjome 1979-1980 metais gimusių žaidėjų, kurios savo amžiaus Europos čempionatuose žaisdavo dėl 4-6 vietų, o tuometinės jaunės (g. 1989 m.) Europoje buvo antros, todėl kažkokie pamatai lyg ir buvo. Bet, vertinant realiai, tada užsibrėžėme dykumoje sukurti oazę.
Iš pradžių sunkiausia buvo suburti normalią rinktinę, nes perspektyvios krepšininkės išvažiuodavo iš Baltarusijos – į Rusiją, Lenkiją ir ne viena vis atsisakydavo atvykti į rinktinę. Visos juk ambicingos, nori žaisti tik olimpinėse žaidynėse, bet, kad ten patektum, turi nueiti sunkų kelią. Galiausiai mums kažkaip pavyko įtikinti tas merginas ir jos pradėjo atvykti į rinktinę, užsivedė, užsibrėžė tikslą..
Sunkiai, bet pradėjome laimėti B grupėje, per dvejus metus prasibrovėme į A grupę, užėmėme ten antrąją vietą ir pirmą kartą istorijoje patekome į Europos čempionato finalo turnyrą Italijoje. Ten, visiems netikėtai, nes niekas į mus per daug nekreipė dėmesio, 2007 metais laimėjome bronzą. Iki tos trečiosios vietos keliavome ketverius metus.
Paskui buvo labai sunkus priešolimpinis turnyras Ispanijoje. Bet komanda pamažu brendo, augau ir aš kaip treneris.
Metai po metų siekėme savo. Dabar komandoje – nuostabi atmosfera. Ateina naujų žaidėjų, kelios krepšininkės jau atsisveikino su rinktine, bet niekas nesikeičia – troškimas laimėti yra milžiniškas.
Manau, kad krepšininkės brendo būtent rinktinėje, jas pradėjo kviesti į gerus klubus.
O aš dabar jaučiu, kad atėjo laikas man pasitraukti. Su rinktine dirbu jau daugiau kaip 10 metų. Pirmą kartą ją treniravau 1995-1999 metais, paskui į viską spjoviau, nes mane žudė abejingumas mums. Paskui grįžau 2002 metais ir jau beveik kaip dešimtmetį čia dirbu. Jau pavargau.
- Kur slypi jūsų komandos stiprybė?
- Manau, kad komandiniame žaidime. Dabar jau turime stiprių ir tvirtų žaidėjų, kurios gerai žaidžia ir dėl savo meistriškumo. Bet laimėti Europoje ir pasaulyje pradėjome tik dėl milžiniško troškimo kažką įrodyti.
Dabar dar irgi žaidėjoms kartais primenu: kai tik pradėsime galvoti, kad mes mokame žaisti krepšinį ir galime laimėti dėl savo meistriškumo, taps labai sunku.
Per kiekvieną turnyrą stengiamės komandoje sukurti tam tikrą nuotaiką, sugalvojame kažką nauja, bet svarbiausia, mano nuomone, kad treneris būtų sąžiningas su žaidėjomis ir nemeluotų pats sau.
Kol kas mūsų vežimas rieda tik dėl mūsų entuziazmo. Taip, mes savo šalyje esame populiarūs, nė vienas sporto žaidimas negali pasigirti tokiais rezultatais, kokius rodome mes, kai pastaraisiais metais visą laiką esame aukštame lygyje. Tačiau populiarumas mums nesuteikia kažkokių privilegijų – norėtųsi sulaukti daugiau dėmesio.
Gėda, bet neturime nė vienos treniruočių salės Minske, kurioje galėtume ruoštis čempionatams. Yra „Stayki“ olimpinis sporto centras už Minsko, bet jo salėje – kiauras stogas, per jį nuolat laša ir ten būtinas remontas. Bet kol kas laikomės. Žiūrėsime, kiek ilgai tas mūsų entuziazmas neblės.
- Kokius tikslus šiame čempionate keliate savo komandai?
- Pirmiausia turime patekti į ketvirtfinalį. O kas paskui? Matysime. Mes negalime pareikšti, kaip prieš čempionatą pareiškė Rusijos rinktinė: „Mūsų planas – tapti olimpine čempione, o bet kuri vieta Europos čempionate, išskyrus pirmąją, bus laikoma gėdinga“.
Dabar pagrindinė mūsų užduotis – atkrintamosios varžybos. Net nesvarbu, kokią vietą užimsime E grupėje, nes Katovicuose vykstančioje F grupėje viskas taip susijaukė, kad vieta E grupėje nebeturi jokios reikšmės. Pagal įvykių eigą, kelsime kitas užduotis.
- Kokia jums atrodo Lietuvos rinktinė šiame Europos čempionate?
- Daug galingesnė nei 2009 metų Europos čempionate Latvijoje (ten lietuvės užėmė 11-ąją vietą – E.Š.). Kai Algirdas Paulauskas grįžo dirbti su rinktine, komandoje atsirado kažkokia paslaptis ir nenuspėjamumas – nebeįmanoma šios ekipos perskaityti iš anksto. Todėl mūsų tarpusavio rungtynės turėtų būti labai įdomios.
Žinoma, įmanoma, kad Lietuvos rinktinė su mumis žais taip, kaip su Didžiąja Britanija, nes lietuvių komanda – neprognozuojama. Bet manau, kad taip nebus.
Lietuvos rinktinės stiprybė - jaunystės ir patirties samplaika. Žinau, kad turite įdomių jaunų krepšininkių, todėl esu tikras, kad šios rinktinės laukia šviesi ateitis.
- Suprantu, kad visų paslapčių neatskleisite, bet kaip žaisite su Lietuvos rinktine?
- Stengsimės žaisti gerai. Šiame čempionate iš principo niekas nebeturi paslapčių. Pavyzdžiui, paimkime Rusijos rinktinę. Galite būti tikri, kad ji ir apie mus, ir apie jus žino viską, kas įmanoma ir net daugiau.
Bet nesvarbu, ką žinai, vis tiek reikia įeiti į aikštę ir įrodyti, kad esi geresnis.
- 1999-2000 metų sezoną treniravote Klaipėdos „Žuvėdros“ moterų krepšinio komandą. Kaip prisimenate Lietuvoje praleistą laiką?
- Kai 1999 metais parašiau pareiškimus išeiti iš rinktinės ir iš Minsko „Horizont“, nenorėjau nieko net girdėti apie darbą Baltarusijoje, nes jau buvo bloga nuo požiūrio į krepšinį mūsų šalyje.
Tada buvau pakviestas į Klaipėdos „Žuvėdrą“ ir nedvejodamas sutikau. Prisiminimai apie darbą ten – patys gražiausi. Mane žavėjo lietuvių požiūris į krepšinį.
Gyvenau Palangoje, dirbau Klaipėdoje, o tai – nuostabūs miestai. Jaučiausi kaip namuose. Dar ir dėl to, kad turėjau čia daug draugų. 15 metų dirbau vaikų treneriu ir su jų komandomis kone kiekvieną savaitgalį viešėdavome Vilniuje arba Kaune. Su štai šiuo „berniuku“ (šypsodamasis rodo į Lietuvos rinktinės trenerį Algirdą Paulauską – E.Š.) patys būdami vaikai kažkada žaidėme drauge krepšinį.
Tai buvo pirmi mano metai užsienyje, manau, kad – pakankamai sėkmingi. Pirmiausia – dėl to, kad turėjau galimybę jaustis laisvas ir galėjau įgyvendinti savo planus.
- Prisimenate bent vieną lietuvišką žodį?
- Aš jau net suprasti pradėjau: „Palauk! Palauk!” ir „Važiuojam“. Mes irgi jau važiuojame toliau rengtis šio vakaro dvikovai (pokalbis su A.Bujalskiu vyko po Baltarusijos rinktinės treniruotės rungtynių su Lietuva popietę – E.Š.).