EČ istorija. P.Lubinas – dėl krepšinio pamišęs kino studijos apšvietėjas (1939 m.)

Garsiausias ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos rinktinės krepšininkas Pranas Lubinas gimė 1910 metų sausio 10 dieną Belvederyje (rytų Los Andžele) lietuvių išeivių šeimoje. Abu jo tėvai į Ameriką atvyko iš Lietuvos: tėvas Konstantinas Lubinas užaugo Budrevičių kaime netoli Vilkaviškio, motina Antanina Vasiliauskaitė buvo kilusi iš Vabalninko.

Į sportą Pranas pasinėrė nuo vaikystės, bet iš pradžių domėjosi visai ne krepšiniu – jį dažniausia buvo galima pamatyti lengvosios atletikos sektoriuose, beisbolo ar amerikietiško futbolo aikštėse. Krepšiniu P.Lubinas rimčiau susidomėjo tik tada, kai per vieną vasarą ištįso keliais centimetrais ir kone visa galva praaugo daugelį bendraamžių.

Priešpaskutinėje Linkolno vidurinės mokyklos klasėje priimtas į krepšinio komandą, P.Lubinas nuo šio žaidimo daugiau nenusisuko. Juolab kad nuo pirmųjų žingsnių jam krepšinio aikštėje viskas ėjosi kaip per sviestą. Išeivių iš Lietuvos sūnus ne tik greitai tapo komandos lyderiu, bet ir buvo išrinktas į geriausių miesto moksleivių krepšininkų penketą.

Pasižymėjusiam jau mokykloje P.Lubinui buvo tiesus kelias į Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) krepšinio komandą, stipriausią studentų ekipą jo gimtojoje valstijoje. Joje lietuvių kilmės amerikietis irgi nepasimetė: greitai įsitvirtino pirmame penkete, o paskutiniaisiais mokslo metais vėl sulaukė svaraus pripažinimo – buvo išrinktas į NCAA Ramiojo vandenyno pakrantės pirmąjį geriausių krepšininkų penketą.

1931 metais baigęs universitetą P.Lubinas įsidarbino „Universal Pictures“ kino studijoje. Rinkdamasis darbą jis nepamiršo krepšinio ir atsižvelgė į tai, kad „Universal Pictures“ turėjo stiprią krepšinio komandą, kuri rungtyniavo JAV mėgėjų sportininkų sąjungos (AAU) varžybose – pagrindinėje Šiaurės Amerikos neprofesionalų sporto lygoje.

AAU čempionate P.Lubinas įvairioms komandoms atstovavo apie 30 metų ir krepšininko karjerą baigė tik sulaukęs 54-erių. Nors šiose varžybose rungtyniavo nemažai žinomų, bet dėl kokių nors priežasčių profesionalais tapti nepanorusių krepšininkų, P.Lubinas visą laiką buvo vienas geriausių AAU žaidėjų ir net dešimt kartų pateko į pirmąjį arba antrąjį lygos geriausių krepšininkų penketą. Paskutinį sykį – jau įkopęs į penktąją dešimtį.

O paskutiniaisiais kajeros metais lietuvių kilmės amerikietis buvo ne vien žaidėjas, bet ir treneris, ir vadybininkas.

P.Lubino kolekcijoje buvo begalė apdovanojimų, bet garbingiausias tarp jų – 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių aukso medalis, iškovotas vilkint JAV rinktinės marškinėlius.

1936 metais krepšinis debiutavo oficialioje olimpinių žaidynių programoje ir amerikiečiai nusprendė nusiųsti į Berlyną ne iš įvairių komandų žaidėjų sudarytą rinktinę, bet vieną atskirą komandą. Kad niekas nesijaustų nuskriaustas, JAV krepšinio vadovai surengė atrankos turnyrą, į kurį pakvietė įvairių sporto organizacijų stipriausias ekipas: AAU čempionus ir vicečempionus, penkių pajėgiausių NCAA grupių čempionus bei stipriausią YMCA komandą.

„Universal Pictures“ krepšininkai 1936 metais AAU pirmenybėse užėmė tik antrąją vietą, tačiau Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje vykusiame olimpiniame atrankos turnyre jie sugebėjo atsirevanšuoti AAU čempionams „Globe Oilers“ krepšininkams ir iškovojo teisę atstovauti savo šaliai Berlyne.

Į žaidynes visgi išvyko ne vien atrankos turnyro nugalėtojai. Keli „Universal Pictures“ krepšininkai tuo metu negalėjo palikti savo darbo, todėl JAV rinktinė buvo sustiprinta šešiais „Globe Oilers“ žaidėjais ir vienu Vašingtono universiteto studentu.

JAV olimpinės rinktinės treneris Jamesas Needlesas laikė, kad svarbiausia yra krepšininkų susižaidimas, todėl savo komandą padalino į dvi dalis: paeiliui vienas rungtynes žaidė „Universal Pictures“ septynetukas, kitas – likusieji septyni žaidėjai. Rezultato tai smarkiai neįtakojo, nes amerikiečiai pranoko visas kitas komandas keliomis galvomis.

Eilė keitėsi taip, kad finalo rungtynes su kanadiečiais turėjo žaisti „Globe Oilers“ sudėtis, o P.Lubinas ir jo komandos draugai iš „Universal Pictures“ galėjo patogiai įsitaisyti tribūnoje. Tribūnoje tą dieną buvo daug patogiau negu aikštėje. Kadangi Vokietijoje krepšinis tuo metu buvo visiškai nepopuliarus, o patys vokiečiai nesitikėjo pasiekti gerų rezultatų, krepšinio varžybos vyko atviroje teniso aikštėje ant grunto dangos. Kol švietė saulė rungtyniauti joje buvo visai pakenčiama, bet kaip tik finalų dieną dangus pratrūko ir smarkus lietus pavertė aikštę tikru purvynu. Krepšininkams tokioje aikštėje buvo sunku net bėgioti, o apie kamuolio varymąsi, žaidimo techniką ar taktiką nebuvo nė minčių.

Tai buvo ypač neįprasta Šiaurės Amerikos komandoms, kurios namie žaisdavo tik salėse. Suprantama, kokybiško krepšinio finalininkai neparodė, bet ir Berlyno purvyne JAV rinktinės pranašumas buvo akivaizdus. Amerikiečiai laimėjo pirmąjį kėlinį 15:4, o antrajame lietui sustiprėjus krepšininkai visiškai prarado ūpą žaisti ir abi komandos pelnė tik po 4 taškus. Tad rungtynės baigėsi JAV pergale 19:8.

P.Lubinas bei kiti „Universal Pictures“ krepšininkai aikštėje nepasirodė ir per apdovanojimą. Medaliai Berlyne buvo įteikti tik finale žaidusiems krepšininkams, o kitiems JAV rinktinės žaidėjams jie buvo atsiųsti paštu.

Tėvų žemę P.Lubinas pirmą kartą aplankė 1936 metais, tuoj po Berlyno olimpinių žaidynių. Tuo metu, kai kiti JAV sportininkai sėdo į juos namo išplukdžiusį laivą, lietuviškų šaknų turėjęs amerikietis kartu su tėvu Konstantinu, žmona Mary Agnes bei jos seserimi Florentina įlipo į visiškai priešinga kryptimi pajudėjusį traukinį.

Lubinai pirmiausia aplankė gimtąsias tėvo vietas, o rugpjūčio 22 dieną atvyko į Kauną. Iš pradžių jie planavo Lietuvoje viešėti dvi ar tris savaites: pasisvečiuoti laikinojoje sostinėje, po to nuvažiuoti į Palangą ir Klaipėdą. Tačiau netrukus olimpiniam čempionui teko keisti planus ir jis Lietuvoje praleido pustrečio mėnesio.

Kad P.Lubinas atvyksta, Lietuvoje nebuvo žinoma, todėl jokių sutiktuvių olimpiniam čempionui niekas nesurengė. Tuo tarpu jam išvykstant, ankstyvą 1936 metų lapkričio 12 dienos rytą (traukinys išvažiavo 6 val. 35 min.) atsisveikinti su P.Lubinu į Kauno geležinkelio stotį atėjo visa Lietuvos sporto vadovybė ir būrys eilinių sportininkų.

Lietuvos sporto vadovai negalėjo praleisti netikėtos progos ir vos sužinoję apie olimpinio čempiono atvykimą paprašė jo padėti pasidalinti patirtimi su Lietuvos krepšininkais.

Pirmąją trijų valandų treniruotę lietuviams P.Lubinas surengė nuo atvykimo praėjus vos kelioms dienoms. Nors apie ją nebuvo viešai skelbta, į Kūno kultūros rūmų salę susirinko ne vien krepšininkai, bet ir virš šimto paprastų žiūrovų, norėjusių savo akimis išvysti garsųjį svečią. „Pradžioje Lubinas leido mūsiškiams žaisti vieniem, norėdmas pamatyti žaidimo lygį.

Vėliau jis pademonstravo įvairių, mūsiškiams daugumoj dar nematytų, triukų. Taip pat pademonstravo puikų metimo stilių, parodė, kaip racionaliai dengti priešo žaidėją ir kitų dalykų. Ta proga davė ir naudingų patarimų, pabrėždamas, kad reikia žaisti ir galva, vengti aklų žygių, kas pas mūsiškius dažnai pasitaiko“, - apie pirmąjį P.Lubino susitikimą su Kauno krepšininkais rašė „Lietuvos žinios“. Rugsėjo pabaigoje prasidėjus nuolatinėms Lietuvos rinktinės treniruotėms, joms tris kartus per savaitę vadovavo P.Lubinas.

P.Lubinas ne tik treniravo Lietuvos krepšininkus, bet per tarptautines rungtynes pats žaidė Kauno rinktinėje ir Kauno CJSO komandoje. Ir padėjo lietuviams iškovoti pirmąją tarptautinę pergalę.

Lietuvos krepšininkai žaisdavo nedaug tarptautinių rungtynių, o tiek rinktinių, tiek klubų varžovai paprastai būdavo latviai ir estai. Deja, iki pat 1936 metų rudens lietuviai po visų mačų paliko aikštę nuleista galva – nei mūsų šalies rinktinės, nei klubai nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Liūdna tradicija buvo sulaužyta tik 1936 metų lapkritį, kai į Kauną žaisti dvejų rungtynių su CJSO klubu ir Kauno rinktine atvyko Rygos universiteto (US) komanda.

Nors žaisti kauniečių gretose ruošėsi ne tik olimpinis čempionas P.Lubinas, bet ir kitas amerikietis Juozas Jonas Žukas, nuotaikos prieš šias rungtynes nebuvo optimistinės. Kauno spauda rungtynių išvakarėse daug rašė apie artėjančias kovas, bet daugiausia pabrėždavo kokia stipri yra kelis 1935 metų Europos čempionus turėjusi US komanda. Žinoma, kone kiekvienas kaunietis slapčia svajojo apie pergalę, tačiau garsiai, tarsi bijodamas išgąsdinti Fortūną, to niekas nepasakė. Fortūna nuo lietuvių nenusisuko ir sausakimšai Kūno kultūros rūmų salę užpildė sporto aistruoliai tapo dviejų istorinių pergalių liudininkais. Pirmąją dieną svečius po įtemptos kovos 35:27 nugalėjo CJSO klubas, o antrąją latvius 32:9 sutriuškino ir Kauno rinktinė.

„CJSO komandoje, žinoma, centrinė jėga buvo Lubinas, kur ne tik puikiai rikiavo savo partnerius, bet ir pats tikslia pozicine nuovoka ir gerais metimais (greičiau „dėjimais“) į krepšį plėšte išplėšė gražią pergalę“, - po pirmųjų rungtynių apie 17 taškų pelniusį P.Lubiną rašė „Lietuvos aidas“.

Pagyrimų olimpiniam čempionui pagrindinis Lietuvos dienraštis negailėjo ir po antrojo mačo: „Vargu ar betenka daug žodžių dėti Lubino pagyrimui: jis buvo tiesiog latvių baubas ir pirmame kėlinyje gražiai primėtė; antrame latviai jį net keliese saugojo, užtat gavo daugiau veikimo laisvės kiti“.

„Jei tik turimas Lietuvos krepšininkų šiuo metu užsidegimas nenustos plėtęsis, tai galiu patikinti, kad už kelerių metų Lietuvos krepšininkai bus pirmieji ne tik Pabaltijyje, bet ir visoje Europoje“, - po dviejų pergalių prieš Rygos klubą kalbėjo P.Lubinas.

Olimpinis čempionas neklydo. Lietuvos krepšininkai, padedami užjūrio tautiečių, išties tapo stipriausiais ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje. P.Lubinas klydo tik dėl vienos detalės – Lietuvos rinktinei, kad taptų žemyno čempione, prireikė ne kelerių metų, o šešių mėnesių.

Antrą kartą į Lietuvą P.Lubinas susiruošė 1938 metų vasarą, pakvietus LFLS klubui. Lietuvos sportininkai tuo metu ruošėsi Tautinės olimpiados kovoms ir LFLS pakvietė garsųjį amerikietį, kad per svarbias varžybas sustiprintų savo komandą.

P.Lubinas atvyko į Kauną 1938 metų birželio 15 dieną ir gyveno Lietuvoje daugiau nei 14 mėnesių – iki 1939 metų rugpjūčio pabaigos, kai Europoje paaštrėjus politinei įtampai ir kilus karo grėsmei JAV vyriausybė paragino savo piliečius grįžti namo.

Lietuvoje P.Lubinas daugiau nei sezoną žaidė LFLS komandoje, 1939 metais padėjo Lietuvos rinktinei antrą kartą iš eilės tapti Europos čempione ir dirbo Kūno kultūros rūmų sporto instruktoriumi. Kaune olimpinis čempionas vadovavo trenerių ir teisėjų kursams, treniravo Lietuvos rinktinę, 1939 metų pradžioje kelias savaites dirbo su Klaipėdos, o 1939 metų birželį – su Vilniaus krepšininkais. P.Lubinas kartu su Kūno kultūros rūmų inspektoriumi ir garsiu Lietuvos sporto veikėju Karoliu Dineika parengė pirmąsias mūsų šalyje vaikų krepšinio taisykles.

P.Lubinas netgi sulaukė Latvijos sporto vadovų prašymo bent kelias savaites treniruoti šios šalies rinktinę. Amerikos lietuvis lyg ir neprieštaravo, bet jo derybos su latviais akimirksniu nutrūko po garsiai nuskambėjusio incidento, kuris kilo per 1938 metų lapkritį Rygoje vykusias rungtynes tarp vietos ASK ir Kauno LFLS. Per šias rungtynes P.Lubinas surinko keturias pražangas (toks tuo metu buvo asmeninių pražangų limitas), bet nesutiko su teisėjų sprendimu ir kelias minutes atsisakė palikti aikštę.

1938 metų lapkritį Lietuvos rinktinei pradėjus ruoštis Europos čempionatui P.Lubinas buvo paskirtas rinktinės vyriausiojo trenerio Felikso Kriaučiūno padėjėju. 1939 metų sausį atsistatydinus F.Kriaučiūnui, jis tapo vyriausiuoju nacionalinės komandos treneriu. Suprantama, P.Lubinas buvo ne vien treneris, bet ir žaidėjas. Ir ne šiaip žaidėjas, o vienas Lietuvos rinktinės lyderių bei auksinio metimo autorius.

Lietuvos komanda 1939 metų Europos čempionate Kauno sporto halėje laimėjo visas septynerias rungtynes. Šešios pergalės buvo pasiektos lengvai ir įtikinamai, bet viename mače – pirmajame su Latvija sirgaliams teko rimtai pasijaudinti. Į priekį išsiverždavo tai viena, tai kita ekipa, o paskutinę minutę rezultatą eilinį kartą persvėrė Latvijos krepšininkai.

Lietuvių laimei, paskutinius ir lemiamus taškus pelnė P.Lubinas. Po jo metimo iš po krepšio kamuolys dar pašokinėjo ant lanko ir tarsi nenoromis perskrodė tinklelį.

Nors P.Lubinas Lietuvoje buvo neginčytinas autoritetas ir didžiausias visų sporto mėgėjų numylėtinis, jei būdavo už ką, kritikos neišvengdavo net ir jis.

„Vieną pastabą norėtųsi pridurti, būtent, dėl Lubino dirigavimo. Jis nepaprastai puikus žaidėjas ir dirigentas, bet negražų įspūdį daro nuolatinis jo rėkavimas aikštėje. Tai sudaro ne rungtynių, o treningo įspūdį. Tebūnie tai palikta užkulisiams, per treningus. Rungtynių aikštėje būtų geriau, jei komanda žaistų savaimingiau. Šis faktas su aršesniu ir veržlesniu priešu mūsų komandai galėtų visai blogai pasibaigti“, - rašė „Lietuvos žinios“ po Lietuvos rinktinės ir Amerikos lietuvių rinktinės draugiškų rungtynių per 1938 metų Tautinę olimpiadą.

Olimpinis čempionas sulaukdavo priekaištų net ir už pernelyg efektingą žaidimą. Iš krepšininkų Lietuvoje, o ir daug kur Europoje, tais laikais būdavo reikalaujama, kad jie stengtųsi visas rungtynes, ypač tarptautines, laimėti kuo didesniu skirtumu. Tuo tarpu Amerikoje, kur buvo kitokia žaidimo filosofija, užaugusiam P.Lubinui tokie lietuvių reikalavimai buvo sunkiai suprantami ir jis stengdavosi, jei tik būdavo proga, sužaisti kuo gražiau.

„Deja, reikia labai apgailestauti, kad mūsų Lubinas kažkodėl įsileidžia į savotišką „humorą“, kuris žaidimą, tegu ir draugišką, paverčia nerimtu dalykui. Mes laukiame iš jo auklėjamos įtakos mūsų jauniesiems krepšininkams“, - rašė „Lietuvos aidas“ po vienų parodomųjų rungtynių, kuriose pasisikristę į dvi komandas tarpusavyje žaidė Lietuvos rinktinės krepšininkai.

Ryškiausia tarpukario metų Lietuvos krepšinio žvaigždė gaudavo ir kur kas labiau pelnytos pylos. Pavyzdžiui, už tai, kad daugiausia per Lietuvos čempionato rungtynes bandydavo pasinaudodamas savo autoritetu paveikti teisėjų sprendimus.

Trečios kelionės į Lietuvą P.Lubinui reikėjo laukti visą pusšimtį metų. Sovietmečiu jis nė karto neapsilankė mūsų šalyje ir į šlovingų pergalių vietas sugrįžo tik 1989 metų rudenį, kai Kaune įvyko sporto halės bei antrosios Lietuvos rinktinės pergalės Europos čempionate penkiasdešimtmečio minėjimas. Jo rengėjai pasistengė surasti visus po pasaulį išsibarsčiusius 1937 bei 1939 metų Europos čempionus ir pakvietė juos atvykti į Lietuvą.

Lietuvos krepšinio milžinui labiausiai įstrigo dvi šventės akimirkos: kai jis buvo apjuostas plačia, marga tautine juosta ir kai rengėjai paprašė pakartoti metimą, kadaise nulėmusį Lietuvos rinktinės pergalę prieš Latvijos komandą.

„Įmesti kamuolį į krepšį po 50 metų man trukdė ta per pečius užrišta juosta. Kamuolys tikslo nepasiekė. Salė nuščiuvo. Tada aš, garsiai nusijuokęs, lietuviškai paprašiau leisti pakartoti metimą. Pavyko. Tūkstančiai žmonių šaukė „valio“. Aš norėjau su kitais šokinėti į viršų, bet supratau, kad tai daryti trukdo ta pati gražioji per pečius perrišta juosta. Joje įaustas visas mano gyvenimas“, - vėliau pasakojo olimpinis ir Europos čempionas.

P.Lubinas paliko ryškų pėdsaką ne vien Lietuvos, bet ir Amerikos krepšinyje.

Pažymint pirmosios JAV rinktinės pergalės olimpinėse žaidynėse auksinį jubiliejų 1986 metais Holivudo Atleto aveniu buvo įmontuota bronzinė plyta su užrašu „Frank Lubin, 1936-1986“ ir į krepšį krintančiu kamuoliu.

1981 metų rugpjūčio 13 dieną švenčiant Los Andželo dviejų šimtų metų jubiliejų, miesto valdžia specialiais medaliais apdovanojo po dvidešimt geriausių kiekvienos sporto šakos Los Andželo sportininkų. Tarp dvidešimties labiausiai pasižymėjusių krepšininkų pateko ir P.Lubinas. Dar anksčiau Kalifornijos krepšinio šlovės muziejaus valdyba pripažino P.Lubiną geriausiu XX amžiaus pirmosios pusės Pietų Kalifornijos mėgėju krepšininku.

Kartą pamilęs krepšinį, P.Lubinas savo aistrai liko ištikimas visą gyvenimą. Tačiau net ilgą laiką būdamas vienas geriausių JAV mėgėjų krepšininkų, jis taip ir nesusigundė tapti profesionalu. Tiesa, profesionalų krepšinis P.Lubino jaunystės metais apskritai buvo visiškai kitoks negu dabar. Dauguma proesionalų lygų ir klubų buvo silpni ir neturtingi, neretai iširdavo pragyvavę vos kelerius metus. Be to, profesionalų lygos tuomet daugiausia telkėsi Atlanto pakrantėje, tai yra priešingoje JAV dalyje negu gyveno P.Lubinas.

Siūlymų pereiti į profesionalus P.Lubinas buvo sulaukęs. Kad ir po Berlyno olimpinių žaidynių, kai jį pakvietė „Safeway Piggly Wiggly“ klubas. Tačiau šis klubas olimpiniam čempionui galėjo mokėti vos 35 dolerius per savaitę, tai yra 15 dolerių mažiau negu P.Lubinas gaudavo „Universal Pictures“ kino studijoje dirbdamas apšvietėju.

Krepšinis P.Lubiną suvedė ir su jo gyvenimo moterimi Mary Agnes. Mergina mokėsi Vičitos universitete (Kanzasas), irgi žaidė krepšinį ir nepraleisdavo nė vienerių Vičitos vyrų ekipos rungtynių. Nors ji visada aistringai sirgdavo už saviškius, atvykus komandai iš Kalifornijos, Mary Agnes į akį krito varžovų aukštaūgis, kuris buvo ne kas kitas, o P.Lubinas. kanzasietė nepasidrovėjo užkalbinti išeivių iš Lietuvos sūnų, bet dėl didelio atstumo artimi ryšiai tarp jų užsimezgė ne iškart. Mary Agnes netgi buvo susižadėjusi su kitu, tačiau sužadėtuvės nutrūko vos tik apie tai papasakojo Pranui. Jis pats akimirksniu pasipiršo merginai ir nuo tada pora visą laiką buvo kartu.

1936 metų olimpinis čempionas P.Lubinas dalyvavo dar vienose olimpinėse žaidynėse. Kai P.Lubino gimtasis miestas Los Andželas tapo 1984 metų žaidynių sostine, JAV nacionalinis olimpinis komitetas, siekdamas padėti sportą mėgstantiems neturtingų šeimų vaikams, pradėjo „Olimpinės dvasios komandos“ („Olympic Spirit Team“) programą, prie kurios prisidėti pakvietė daugelį garsių JAV olimpiečių, tarp jų ir P.Lubiną.

Amerikos sporto legendos bendravo su Los Andželo ir kitų Kalifornijos miestų vaikais bei paaugliais, vesdavosi juos į sporto varžybas. „Olimpinės dvasios komanda“ darbavosi ir žaidynėms pasibaigus. P.Lubinas, kiek leido sveikata, programoje aktyviai dalyvavo daugiau nei dešimtmetį. P.Lubiną pažinojusių žmonių tai nė trupučio nestebino.

M.A.Lubin apie 1999 metų liepos 8 dieną anapilin iškeliavusį vyrą kalbėjo: „Kiek prisimenu, visas mūsų gyvenimas sukosi apie krepšinį. Pranas dėl krepšinio buvo tiesiog pamišęs. Kita vertus, tik dėl krepšinio jis ir bus prisimenamas“.