„Lietuvos krepšinio komanda, laimėjusi antru kart Europos krepšinio meisterio vardą, dabar yra viso pasaulio sporto spaudos dėmesio centru. Nurodoma, kad jei pirmą kartą Lietuvai laimėjus Europos krepšinio meisterio vardą, dar galėjo būti abejonių dėl tikros Lietuvos krepšinio rinktinės persvaros, tai dabar visos abejonės savaime išnyko. Kaune įvykusios pirmenybės ir jų rezultatai parodė, kad Lietuvos rinktinė dar ilgiems metams be ypatingų pastangų gali pasilikti savo žinioje Europos meisterio vardą.
Taip pat tenka patirti, kad jei politinės sąlygos pasaulyje bus geros, tai Lietuvos krepšinio rinktinė aplankys visą eilę Europos sostinių, kur sužais su tų kraštų krepšinio rinktinėmis draugiškas rungtynes ir tuo pačiu Europos krepšinio meisteris pasirodys Europos viešumoje“.
Taip pasibaigus trečiajam Senojo žemyno čempionatui rašė Kauno dienraštis „Diena“, pranašaudamas Lietuvos krepšinio rinktinei šviesią ateitį ir daugybę naujų pergalių.
Deja, išsipildė ne ši dienraščio pranašystė, o trumputė replika apie politines sąlygas. Jos nebuvo geros ir Europa jau po kelių mėnesių paskendo Antrojo pasaulinio karo liepsnose.
Karui pasibaigus Lietuvos valstybės pasaulio politiniame žemėlapyje apskritai neliko. Tiesa, Lietuvos krepšininkai dalyvaudavo Europos čempionatuose bei kitose oficialiose varžybose, bet per jas privalėjo vilkėti raudonus marškinėlius su raidėmis „SSRS“.
Mūsų šalies rinktinė, kaip ir jos sesės Latvijos bei Estijos nacionalinės komandos, iš sovietinės tremties grįžo tik praėjus daugiau nei pusei amžiaus – per 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių atrankos turnyrą.