Lietuvos rinktinės krepšininkės dar niekada taip ilgai po treniruotės neaptarinėjo gynybos variantų. Lodzės „Atlas“ arenoje susėdusios ant grindų ir persiaudamos sportinius batus jos dar keliolika minučių tarėsi, kaip turėtų gintis nuo prancūzių atakų. Europos čempionate Lenkijoje Lietuvos rinktinės šiandien laukia ketvirtfinalio akistata su žemyno čempionės titulą ginančia Prancūzija, todėl prieš šią dvikovą svarbi kiekviena smulkmena.
Oficialiai pasibaigus treniruotei, Dalia Kurtinaitienė atsistojo po krepšiu ir pradėjo padavinėti kamuolius – viena kita krepšininkė dar panoro pramankštinti ranką.
1997 metų Europos čempionė šyptelėjo: „Viskas bus gerai. Reikia tik žaisti taip, kaip esame suplanavę.“
D.Kurtinaitienė žino, ką sako. Ji žino, kaip laimėti, nes pati su Lietuvos moterų rinktine prieš 14 metų žingsnis po žingsnio nukeliavo iki Europos čempionato viršūnės. Todėl buvusios vidurio puolėjos patarimai prieš šios dienos rungtynes su prancūzėmis – itin vertingi.
„Kokia yra Prancūzijos rinktinė? Prancūzės daugiausia atakuoja iš po krepšio. Tai – visai kitokio stiliaus komanda nei Čekija. Mums svarbiausia apsiginti ir pataikyti metimus. To turėtų užtekti“, - įsitikinusi D.Kurtinaitienė.
Ar to užteks, paaiškės šįvakar prieš vidurnaktį Lietuvos laiku. Ketvirtfinalio rungtynės Lietuva-Prancūzija Lodzės „Atlas“ rūmuose prasidės 21 val. 30 min.
- Kuo išskirtinė Prancūzijos rinktinė, kad visos komandos ketvirtfinalyje labiausiai norėjo išvengti būtent jos? - lrytas.lt paklausė Lietuvos rinktinės trenerio Algirdo Paulausko.
- Niekuo ji neišskirtinė - žaidžia kaip ir visi šiandien. Arba pataiko, arba nepataiko - būna visokių dienų. Girdėjau, kad vidurio puolėja Emmeline Ndongue gavo traumą, bet nežinau, žais su mumis ar nežais. Lyg ir nežais. Ar ji pavojinga? Jei atvirai, nenoriu apie tai viešai kalbėti, nes perskaitys prancūzai. Manote, neskaito? Patikėkite, skaito visi.
- Tačiau pats anksčiau buvote užsiminęs, kad baiminatės prancūzių.
- Niekas jų nesibaimina! Kas jų baiminasi?! Paleidau antį, kad nenoriu ketvirtfinalyje susidurti su prancūzėmis, bet, jei atvirai, pastaruoju metu labiausiai nenorėjau susidurti su kroatėmis.
Rytoj nenorėsiu dar su kuo nors. Šitas čempionatas toks - nenuspėjamas. Ir anksčiau buvo tokių čempionatų.
Pavyzdžiui, 2006 metais per pasaulio pirmenybes Brazilijoje rusės buvo kritikuojamos dėl blogo žaidimo. Jos iš tiesų blogai žaidė, bet pasiekė finalą – pusfinalis buvo jų diena. Atėjo ir nugalėjo amerikietes. Va, ko aš labai bijau. Gali gerai žaisti visą čempionatą ir nieko nelaimėti, o gali žaisti nekaip, bet, sulaukei savo dienos, ir laimėjai. Paskui dvejus metus turi titulą.
Ketvirtfinalis, pusfinalis ar finalas tokiuose čempionatuose yra tik vienerios rungtynės. Kažkas pasiekia finalą, kažkam nepasiseka to padaryti. Nėra vienodų dvikovų. Vieną dieną esi ant sparnų, kitą dieną iš viso nepavelki kojų ir jautiesi kaip miręs. Ir negali pasakyti, nuo ko tai priklauso.
- Ar labai skiriasi ši Prancūzijos rinktinė nuo tos, kuri 2009 metais tapo Europos čempione?
- Tame čempionate Latvijoje dar žaidė Catherine Melain, dar viena kita krepšininkė, kurių šioje rinktinėje nematau, atėjo jaunų žaidėjų.
- Lietuvos rinktinės senbuvės užsiminė, kad dar nebuvo tokiame ilgame čempionate – paprastai jis baigdavosi per 10 dienų, o šis vyksta kone tris savaites. Ar jums priimtinas toks tvarkaraštis, kai čempionate yra daug laisvų dienų?
- Vyrų čempionatuose tokie tvarkaraščiai yra jau senokai. Pralaimėjusieji jais skundžiasi, laimėjusieji jais patenkinti. Taip bus visada, todėl stengiuosi apie tokius dalykus negalvoti.
Čia reikia pataikyti tritaškį ar dvitaškį, jei nepataikai, aiškintis, kodėl, o ne mąstyti apie pašalinius reikalus.
1997 metais (tada Vengrijoje Lietuvos moterų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione, o A.Paulauskas buvo tuomečio trenerio Vydo Gedvilo asistentas – E.Š.) kai rengėmės Europos čempionatui, kad ir kur nuvažiuodavome, visur karštą vandenį kaip tyčia išjungdavo.
Kai vykdavome į kontrolinius turnyrus, kur tik nuskrisdavome, visur lydavo: į Madridą, kuriame iki tol buvo 28 laipsniai šilumos, atvykstame iš lietingo Vilniaus, o ten – jau lyja. Geriausiu atveju - 15 laipsnių, o Lietuvoje tuo metu karščiai tvoskia. Grįžtame, viskas atvirkščiai: Lietuvoje - lietus, Madride – karšta.
Važiuojame į turnyrą Panevėžyje, kaip tyčia visur karštą vandenį išjungia, svečių neturime kur nuprausti.
Bet nesiskundėme ir apie tai negalvojome. Tiesiog žaidėme.
Taip ir dabar: negalvojame apie tą tvarkaraštį, nes neaišku, kaip yra geriau. Viena vertus, gerai, kai yra laisvų dienų ir gali pailsėti. Kita vertus, kartais gal geriau būna, kai nesiilsi, nes pagauni ritmą, įsibėgėji ir važiuoji. Krepšininkės nepailsėjusios, bet nepailsėjusios ir varžovės.
- Rinktinės skautui Mantui Šerniui Lodzės „Atlas“ arena kelia slogių prisiminimų, nes prieš porą metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, kurios trenerių štabe jis dirbo, čia patyrė fiasko, pralaimėjusi trejas rungtynes ir nepasiekusi atkrintamųjų varžybų.
Pats dešimtmetį dirbote Lenkijoje, ar šie rūmai jums irgi kelia prisiminimų?
- Nesu juose buvęs. Pirmą kartą įžengiau trečiadienio rytą, o pastarąjį kartą čia buvau prieš 10 ar 11 metų, kai šios arenos vietoje buvo turgus. Negalėjai normaliai praeiti į salę, nes buvo pilna prekystalių.