XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Europos čempionatus pradėjusi rengti Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) planavo, kad šios varžybos vyks kas dvejus metus. Taip ir buvo per beveik visą čempionatų istoriją, išskyrus vieną laikotarpį – penktojo dešimtmečio pirmąją pusę.
Po 1939 metais Lietuvoje įvykusio trečiojo čempionato kitą kartą stipriausia žemyno komanda paaiškėjo tik 1946 metais. Krepšinio, kaip ir visos Europos, gyvenimą sutrikdė Antrasis pasaulinis karas.
Neutralioje ir karo tiesiogiai nepaliestoje Šveicarijoje gyvenusio FIBA prezidento Leono Bouffard‘o galvoje mintys apie ketvirtąjį žemyno vyrų krepšinio čempionatą pradėjo suktis kai kuriose Europos dalyse dar aidint patrankų šūviams. L.Bouffard‘as nenorėjo gaišti nė vienos papildomos dienos ir atgaivinti Europos pirmenybes ketino dar 1945 metais, bet toks užmojis buvo per drąsus – susisiekęs su nacionalinių federacijų vadovais šveicaras suprato, kad anksčiau nei 1946-aisiais sumanymo įgyvendinti nepavyks.
Ketvirtasis Europos vyrų krepšinio čempionatas, kaip ir pirmasis įvyko Ženevoje. Tai buvo savaime suprantama, nes daugumai karo nualintų žemyno šalių sportas tuo metu rūpėjo mažiausiai, o Šveicarijoje L.Bouffard‘as ir jo artimiausi bendražygiai patys galėjo užsiimti visais svarbiausiais organizavimo darbais.
1946 metų balandžio pabaigoje į Ženevą susirinko dešimties šalių komandos. Tačiau dalyvių sudėtis palyginti su prieškario čempionatais smarkiai pasikeitė.
Dėl to kalčiausios buvo Europos žemėlapį perbraižiusios politinės permainos. Per karą buvo sunaikintos savarankiškos Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybės ir 1946 metų Senojo žemyno krepšinio čempionate negalėjo žaisti nė viena iš prieškario čempionių (1935 metų čempionė buvo Latvija, 1937 ir 1939 metų – Lietuva). Savo ruožtu Baltijos šalis prarijusi SSRS neskubėjo prisidėti prie pasaulio bendrijos ir tarptautinėse sporto varžybose pirmaisiais pokario metais visai nedalyvavo.
Kita vertus, ketvirtajame čempionate buvo ir debiutantų. Pirmą kartą krepšininkus į žemyno pirmenybes atsiuntė Nyderlandai, Liuksemburgas ir Anglija.
Į Ženevą iš įvairių Europos kraštų susiruošusiems krepšininkams teko patirtį nelengvų išbandymų. Daugelis kelių, tiltų, geležinkelių per karą buvo sugriauti ir dar neatstatyti, susisiekimas labiausiai nukentėjusioje Vidurio Europoje – labai prastas. Dėl to, pavyzdžiui, Lenkijos rinktinė iš Varšuvos į Ženevą su daugybe persėdimų keliavo visą savaitę.
Tačiau noras žaisti krepšinį ir susitikti su senais pažįstamais ar tiesiog bendraminčiais iš kitų šalių buvo stipresnis už visas negandas.
Krepšinio lygis pirmajame pokario čempionate buvo labai neaukštas. Daugelis krepšininkų karo metais beveik nesportavo, o ir pirmaisiais pokario metais neturėjo tokių sąlygų, kaip ketvirtajame dešimtmetyje. Todėl smarkiai šlubavo tiek jų fizinis pasiruošimas, tiek žaidimo technika.
Užtat niekam netrūko entuziazmo ir noro kovoti. Komandos Ženevoje sužaidė ne vienerias atkaklias rungtynes, o čempionatą vainikavo permaininga finalo dvikova, kurioje susirėmė Čekoslovakijos ir Italijos krepšininkai.
Tai buvo įdomiausios ir dramatiškiausios turnyro rungtynės. Italai nuo pirmųjų minučių išsiveržė į priekį ir ilgai pirmavo nedideliu skirtumu, bet rankų nenuleidę varžovai išsaugojo jėgų lemiamam spurtui ir pačioje mačo pabaigoje persvėrė rezultatą. Auksinius taškus, nulėmusius Čekoslovakijos pergalę 34:32, įmetė buvęs šios šalies plaukimo rekordininkas Ivanas Mrazekas.
Galutinė rikiuotė: 1. Čekoslovakija, 2. Italija, 3. Vengrija, 4. Prancūzija, 5. Šveicarija, 6, Nyderlandai, 7. Belgija, 8. Liuksemburgas, 9. Lenkija, 10. Anglija.
Rezultatyviausi žaidėjai: 1. P.Stokas (Lenkija) – 63 taškai, 2. F.Nemethas (Vengrija) – 59, 3. S.Stefanini (Italija) – 45.