Lietuvos rinktinės krepšininkės net po skaudaus pralaimėjimo Europos čempionato ketvirtfinalyje (58:66) Prancūzijos rinktinei išliko orios. Po finalo sirenos jos dar kartą įėjo į aikštę ir padėkojo jų palaikyti atvykusiems sirgaliams. O sirgaliai padėkojo krepšininkėms, kurios dar neprarado galimybės prasibrauti į Londono olimpines žaidynes.
Mūsų šalies krepšininkės ketvirtadienio vakarą nepanaikino Lodzės „Atlas“ rūmų užkeikimo, lydinčio Lietuvos rinktines – jos pralaimėjo ketvirtfinalio grumtynes ir nebetęs kovos dėl medalių. Prieš dvejus metus šioje arenoje krito Lietuvos vyrų rinktinė, neprasibrovusi į Europos čempionato atkrintamąsias varžybas.
Moterys jose šiemet žaidžia ir vis dar tiki, kad pasieks savo svajonę – pabandyti prasimušti į kitų metų Londono olimpiadą. Reikia tik laimėti likusius du mūšius, nes paskutinę vietą į kitąmet vyksiančias atrankos varžybas gaus penktoji šio Europos čempionato komanda.
Į pusfinalį patekusios Rusija, Turkija, Prancūzija ir Čekija teisę žaisti šiame turnyre jau turi.
Jau šiandien Lietuvos rinktinės laukia pusfinalio dėl 5-8 vietų dvikova su Juodkalnija.
Lietuvės tiki, kad iki jos pavyks atsigauti ir sužaisti geriausias savo rungtynes, nors visos turbūt nemiegos visą naktį, galvoje vis atsukdamos ketvirtfinalio rungtynių su Prancūzija juostelę ir mėgindamos išsiaiškinti, kas vis dėlto nutiko. Tokį pat klausimą žaidėjoms uždavė ir lrytas.lt.
Vaida Sipavičiūtė, Lietuvos krepšinio rinktinės puolėja: „Antroje rungtynių pusėje Prancūzijos rinktinės vidurio puolėjos pradėjo žaisti labai galingai ir mes paprasčiausiai nesugebėjome apsiginti. Ar komanda padarė viską, kas įmanoma? Dabar jau nieko nebepadarysi, reikėjo daryti tada, kai buvome aikštėje. Tikrai nesibaiminome prancūzių ir dvikovos pradžia parodė, kad iš tiesų esame lygios komandos, bet paskui jos įmetė truputį daugiau ir nebesugebėjome atsitiesti. Nors ir pralaimėjome, manau, kad esame lygios komandos.
Ar esame labai sudaužytos? Labiau emociškai nei fiziškai. Šiandien pralaimėjome labai svarbias varžybas, daugiau pralaimėti nebegalima, reikia atsitiesti, reikia eiti miegoti, nors, žinoma, bus daug galvojama, daug mąstoma, kas ne taip, bet reikia žiūrėti į priekį ir galvoti apie rungtynes su juodkalnietėmis. Privalome laimėti“.
Agnė Abromaitė, Lietuvos rinktinės puolėja: „Ko pristigo? Lyg ir įvykdėme viską, apie ką kalbėjome. Gynėmės taip, kaip rengėmės, bet Prancūzijos rinktinės gynėjos, prieš kurias turėjome žaisti atsitraukusios, nenormaliai pataikė. Sužaidė net penkios jų žaidėjos. Paprasčiausiai negalėjome jų sustabdyti – jos viską įmetė, o mes gimdėme savo puolimą.
Žaidėme lyg ir gerai, visos pelnėme taškų, visos atrodėme lyg ir normaliai, bet, matyt, pritrūko sėkmės. Ar pavyks atsigauti iki rungtynių su juodkalnietėmis? Mes – sportininkės, mes visada atsigauname, jei nesugebėtume to padaryti, seniai nebežaistume“.
Rima Valentienė, Lietuvos rinktinės gynėja: „Prancūzės nemažai sumetė iš po krepšio ir baudomis. Buvo ta problema, kad teisėjai pražangas skirdavo vis prisilietus. Visos Prancūzijos krepšininkės pakankamai gerai pataikė ir tritaškius, ir iš po krepšio. Jos metė tikrai geru procentu.
Reikia nenuleisti rankų ir kovoti toliau – dabar kiekvienos rungtynės yra aukso kainos. Juodkalnietes teko stebėti, jos stiprios varžovės, bet irgi po tokio pat pralaimėjimo, kaip ir mes. Kurios geriau susitvarkys su savo nervais, tos ir laimės“.
Celine Dumerc, Prancūzijos rinktinės įžaidėja: „Labai malonu, kad įvykdėme pagrindinį savo tikslą – užsitikrinome galimybę kautis dėl olimpinių kelialapių. Rungtynės buvo labai sunkios, pirmoje jų pusėje nervinomės, nes nedemonstravome savo geriausio žaidimo. Bet giliai širdyje niekad nebuvome praradusios tikėjimo, kad iškovosime pergalę“.