Kasdien jos leidosi nuskausminamuosius, bet neverkė, o ėjo į aikštę. Kovoti. Jos atidavė visą save, bet tiek neužteko. Lietuvos moterų rinktinės krepšininkės Europos čempionate Lenkijoje užėmė 7-ąją vietą ir kitąmet žais ne Londono olimpinėse žaidynėse, o atrankos varžybose į 2013-ųjų žemyno pirmenybes Prancūzijoje.
Apie tai, ko pritrūko Lietuvos rinktinei šiame Europos čempionate, lrytas.lt kalbėjosi su komandos senbuve Rima Valentiene.
Žiūrėkite reportažą.
- Rima, jums jau – 33-eji. Ar šio Europos čempionato dvikova dėl 7-osios vietos su Latvija nebuvo paskutinės jūsų rungtynės rinktinėje?
-Dar nepriėmiau sprendimo, ar toliau žaisiu rinktinėje. Jei būsiu geros formos, treneris žino, kad visada gali manimi pasikliauti. Bet nežinai, kaip gali būti, nors kol kas nenoriu užbėgti įvykiams už akių.
- Turėjote itin gerą galimybę pakliūti į olimpiadą, bet nepavyko. Kodėl?
- Minčių, kodėl, buvo gausybė. Turime nuostabią komandą, ją labai myliu ir į nieką neiškeisčiau. Mums pritrūko sportininkės sėkmės laimėti būtent tas rungtynes, kurias reikia. Kaip, pavyzdžiui, turkės. Jos laimėjo būtent tada, kai reikėjo, nors ne kartą buvo apsiašarojusios, galvojo, kad nepateks į atkrintamąsias varžybas, spaudė mus rankas, kad laimėtume prieš Baltarusiją ir jas ištrauktumėme, o dabar jos yra finale, mūsų ten nėra.
Nesame silpnesnės, parodėme, kad galime žaisti, tiesiog buvo nemažai traumų, ne viena žaidėme su nuskausminamaisiais, bet visos kovojo ir neverkė. Manau, kad mūsų merginos yra jėga.
- Ar nėra ypač apmaudu dėl to, kad finale Rusija ir Turkija, kurias užtikrintai nugalėjote A grupės varžybose?
- O ką dabar padarysi, neisi ir nesikarsi. Gyvenimas tęsiasi, esame stiprūs žmonės ir manau, kad dar ne vienas iššūkis mūsų laukia. Jei ne krepšinyje, tai gyvenime. Kiekviena turime savo šeimas, savo draugus, o dabar atėjo laikas pailsėti.
Manau, kad išsiskiriame neilgam. Po metų pamatysime, kaip bus. Manau, kad buvo padarytas tikrai geras darbas, mes atidavėme visą širdį. Ne gabalėlį širdies, o tikrai visą širdį.
- Bet ar tai, kad finale žais būtent šitos komandos, nereiškia, kad jos geriau paskirstė jėgas?
- Žinote, kas yra sėkmė? Kai tu pataikai nuo aikštės vidurio, o varžovės neįmeta iš po krepšio. Kartais prisivilioti tą sėkmę yra labai sunku.
Buvo tokių, kurie netikėjo, kad įveiksime Turkiją. Bet įveikėme. Netikėjo, kad nugalėsime Rusiją. Nugalėjome. Darėme, ką galime. Jei žinotume, kaip tą sėkmę prisivilioti, manau, kad tikrai daug būtume būrę.
- Bet ar kalba tik apie sėkmę. O taktika?
- Taktiškai mes rengėmės kiekvienoms rungtynėms. Analizavome varžovių derinius, rengėmės, kaip gintis. Susidėjo viskas: mūsų sveikata, mūsų sėkmė.
- Su kolegomis žurnalistais svarstėme, kad fizine jėga Lietuvos krepšininkės smarkiai atsilieka nuo kitų šalių komandų. Pavyzdžiui, Rusijos, Turkijos ar Prancūzijos. Ar tai irgi viena nesėkmingo jūsų finišo priežasčių?
- Sunku tai pasverti. Šiuo klausimu galiu pasakyti viena: kiek Lietuvos komandų žaidžia Eurolygoje? Atsakykime į šį klausimą ir viskas bus labai aišku. Kiek ten skirta moterų krepšiniui ir kiek – Lietuvoje?
Mūsų treneris neturėjo keliasdešimt žaidėjų, iš kurių būtų galėjęs pasirinkti pačias atletiškiausias. Turime tai, ką turime. Dauguma mūsų atėjo su senomis traumomis po sezono, neturėjome daug laiko pasirengti fiziškai.
Pati žaidžiau skaudamomis kojomis, per kiekvienas rungtynes – su nuskausminamaisiais. Stengiausi ir atidaviau viską, ką turėjau.
- Šios rinktinės dvasia buvo kažkuo išskirtinė. Ar po nesėkmių komanda nepradėjo byrėti?
- Merginos – tikrai stiprios ir nepradėjome byrėti, o kasdien kėlėmės į naują kovą. Buvo be galo sunku. Kai kurios prieš paskutines rungtynes su latvėmis išėjo su mintimi, kaip perbėgti per aikštę, nes skauda viską, nėra sveikos vietos. Tiesiog susikaupi, ir eini. Kiekvieną šios komandos narį pirmiausia gerbiu dėl to, kad atiduoda visas jėgas.
- Kai Baltarusijos rinktinė nepateko į atkrintamąsias varžybas, kolega baltarusis pasakė: „Tai – ne šiaip nesėkmė. Šia nesėkme Baltarusijoje apskritai laidojamas krepšinis, nes krepšininkės šalyje ir taip neturėjo sąlygų treniruotis, o, nepatekusios į Londono olimpines žaidynes, jos atsiduos motinystei“. Kokia jūsų rinktinės ateitis?
- Žinoma, kelios mūsų rinktinės žaidėjos jau galvoja apie tai, kad laikas tapti motinomis. Bet dar sunku pasakyti, kas, kada ir kaip. Pagyvensime, pamatysime. O šiaip mes – visi labai geri draugai ir gerbiame vienas kitą. Gal susirinksime kitąmet žaisti atrankos varžybų į 2013 metų Europos čempionatą.
- Kiek pati dar turite jėgų?
- Širdyje man – 23-eji.
- Ar jau matote sau pamainą?
- Auginame, palaikome, remiame jaunas mergaites. Duok Dieve, kad jos tik taptų mūsų pamaina. Duok Dieve.