Penktasis Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo surengtas praėjus vos metams po ketvirtojo. Tarptautinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA) neketino rengti stipriausių žemyno rinktinių varžybų taip dažnai, tačiau norėjo sugrąžinti jas į nelyginius metus – kad kas antrus metus vykstantys Europos čempionatai nesidubliuotų su olimpinėmis žaidynėmis.
Dėl to po penktojo čempionato buvo galima laukti arba iki 1947, arba iki 1949 metų, bet antrasis variantas atkrito, nes ilgai laukti niekas nenorėjo.
Stipriausias Europos komandas 1947 metų pavasarį pakvietė Praha. Į Čekoslovakijos sostinę atvyko net 14 šalių atstovai – daugiau nei į bet kurį prieš tai vykusį čempionatą. Tarp komandų buvo ir keturios debiutantės: Albanija, Austrija, Jugoslavija ir SSRS.
Trys iš naujokių smarkiai atsiliko nuo žemyno krepšinio lyderių, Prahoje labiausia įsiminė triuškinamais pralaimėjimais (Austrija nusileido Prancūzijai 6:100, Albanija – Belgijai 11:114, Albanija – Egiptui 19:104) ir užėmė tris paskutiniąsias vietas.
Tiesa, į albanus žiūrovai dėmesį atkreipdavo dar ir dėl to, kad šios šalies krepšininkai prieš kiekvienas rungtynes kaip armijoje atiduodavo pagarbą treneriams ir delegacijos vadovams.
Suprantama, prieš varžybas krepšinio mėgėjus labiau domino anaiptol ne šios ekipos, o į tarptautinę areną žengusi SSRS rinktinė.
SSRS iki Antrojo pasaulinio karo apskritai nedalyvavo tarptautiniame sporto gyvenime ir net nepriklausė tarptautinėms sporto federacijoms. Įsilieti į pasaulio bendruomenę sovietų šalis pradėjo tik antroje penktojo dešimtmečio pusėje. 1947 metų Europos vyrų krepšinio čempionatas apskritai buvo vienos pirmųjų oficialių tarptautinių varžybų, į kurias išvyko SSRS sportininkai.
Savotiška SSRS krepšinio rinktinės kandidatų peržiūra ir atranka tapo 1947 metų kovo mėnesį surengtas SSRS aštuonių miestų turnyras.
Šios kasmetinės varžybos pirmais pokario metais buvo laikomos net svarbesnėmis negu SSRS čempionatas, o jose nuolat gerų rezultatų pasiekdavo Kauno rinktinė, dukart tapusi čempione ir dar kelis sykius – prizininke. Nebuvo išimtis ir 1947 metų turnyras, per kurį kauniečius aplenkė tik Maskvos komanda.
Nenuostabu, kad po lietuviams sėkmingo aštuonių miestų turnyro į SSRS rinktinę buvo pakviesti net keturi Kauno rinktinės bei Kauno KKI komandos žaidėjai: Stepas Butautas, Vytautas Kulakauskas, Kazys Petkevičius ir Vincas Sercevičius. Jie kartu su geriausiais kitų respublikų krepšininkais pradėjo ruoštis SSRS rinktinės debiutui Europos čempionate.
Deja, išvykti į Čekoslovakijos sostinę buvo lemta ne visiems tąkart į SSRS rinktinę pakviestiems lietuviams. Vienas geriausių šalies krepšininkų V.Sercevičius buvo patekęs į sovietų saugumo juoduosius sąrašus, todėl negalėjo keliauti į užsienį. V.Sercevičiaus vietą rinktinėje užėmė kitas KKI ekipos žaidėjas Justinas Lagunavičius.
Be keturių kauniečių SSRS komandą per Europos čempionatą sudarė šeši maskviečiai, du Tbilisio, po vieną Talino ir Tartu krepšininką.
Nors lietuviai ne kartą įrodė savo sugebėjimus sąjunginėse varžybose, SSRS rinktinės treneris Pavelas Cetlinas jais nepasitikėjo. Per Europos čempionatą daugiausia žaidė trys maskviečiai, abu gruzinai ir talinietis Joannas Lossovas, o visi keturi Kauno krepšininkai dalyvavo vos vieneriose ar dvejose rungtynėse ir visai nepasirodė nei per svarbiausią grupės mačą su Egiptu, nei per finalo dvikovą su Čekoslovakija.
Vis dėlto S.Butautas spėjo įrašyti savo pavardę į SSRS rinktinės istoriją kaip pirmuosius jos taškus per oficialias varžybas pelnęs krepšininkas. Tai įvyko per rungtynes su Jugoslavija, kurias sovietų ekipa nesunkiai laimėjo 50:11. Iš viso 18 taškų įmetęs S.Butautas buvo rezultatyviausias šio mačo žaidėjas.
SSRS rinktinė šiame čempionate laimėjo ir visas kitas rungtynes. Dauguma pergalių buvo pasiektos įtikinamai – sovietų ekipos pranašumas dažniausiai nekėlė abejonių jau pirmajame kėlinyje. Tik Bulgarijos ir Egipto rinktinės sugebėjo pirmąjį kėlinį su būsimaisiais čempionais žaisti lygiai, bet vis vien smarkiai atsiliko antroje mačo pusėje.
Finale žaisdama su varžybų šeimininkais SSRS rinktinė į visus svarbiausius klausimus atsakymus rado pirmajame kėlinyje, kurį laimėjo 33:14. Antrajame kėlinyje skirtumas nepasikeitė ir sovietų ekipa šventė pergalę 56:37.
Čekoslovakijos rinktinė nedidelę areną perpildžiusių Prahos sirgalių nusivylimui tenkinosi sidabro medaliais. O susidomėjimas čempionatu ir ypač lemiamomis jo rungtynėmis buvo išties milžiniškas. Per finalą salėje susigrūdo tiek žmonių, kad vietos neliko net praėjimuose ir krepšininkai negalėjo patekti į rūbinę.
Jei SSRS rinktinės pranašumas prieš visus varžovus nekėlė abejonių, tai dėl kitų vietų buvo kaunamasi daug atkakliau. Visus nustebino Egipto ir Belgijos rinktinės, aplenkusios pajėgias Italijos, Prancūzijos, Lenkijos bei Vengrijos komandas ir susigrūmusios dėl bronzos. Šie medaliai atiteko egiptiečiams.
Galutinė rikiuotė: 1. SSRS, 2. Čekoslovakija, 3. Egiptas, 4. Belgija, 5. Prancūzija, 6. Lenkija, 7. Vengrija, 8. Bulgarija, 9. Italija, 10. Rumunija, 11. Nyderlandai, 12. Austrija, 13. Jugoslavija, 14. Albanija.
Rezultatyviausi žaidėjai: 1. I.Mrazekas (Čekoslovakija) – 96, 2. E.Velensky (Čekoslovakija) – 83, J.Perrier (Prancūzija) ir W.Salehas (Egiptas) – po 82.