Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Algirdas Paulauskas padėkojo komandai už kovą. Už pasiaukojimą per kiekvienas rungtynes. Tačiau Lietuvos rinktinės pasaka neturėjo laimingos pabaigos: gražiai prasidėjusi, ji baigėsi liūdnai. Europos čempionate Lenkijoje lietuvės užėmė tik 7-ąją vietą ir palaidojo svajonę nuvykti į kitų metų Londono olimpines žaidynes.
A.Paulauskas pripažįsta, kad neįvykdė tikslų ir uždavinių, tačiau nenori priimti skuboto sprendimo. Pirmadienį namo grįžtančios Lietuvos rinktinės treneris pirmiausia nori pailsėti ir skubės pas Palangoje atostogaujančią šeimą.
- Kokia šios rinktinės ateitis? - lrytas.lt paklausė A.Paulausko.
- Niekas šito nežino, dar niekas mūsų neatleido ir niekas mūsų niekur nepriėmė. Bent jau aš kol kas nekompetetingas atsakyti į šį klausimą.
- O pats sau ar atsakėte į klausimus, kas įvyko, ko pritrūko ir kas toliau bus su šia rinktine?
- Manau, kad Rima daug ką pasakė, su ja visiškai sutinku. Sutinku ir su tuo, kad kitos rinktinės atrodo atletiškesnės, bet mes džiaugiamės tuo, ką turime. Atletiškumo mums trūksta, mūsų ir charakteriai švelnesni. Gaila, kad nepakliuvome į olimpines žaidynes, bet merginos parodė, kad jos gali žaisti gerame lygyje.
Turime jaunimo, kuriam dar reikia pasitempti. Gaila, kad nesužaidė kelios jaunos žaidėjos, kurios turėjo sužaisti, ant kurių „stačiau“. Giedrė Paugaitė atrodė neįtikėtinai ir Eurolygoje, ir iki čempionato, ji buvo puikios formos ir rodė puikų krepšinį, bet paskui kažkur dingo. Jei ji būtų žaidusi tai, kaip žaidė, būtų daug prisidėjusi ir šiandien galbūt kalbėtume apie kitus rezultatus.
- Ar ne per mažai pasitikėjote jaunomis žaidėjomis?
- Per mažai. Gal galima buvo kažkuriose rungtynėse jas daugiau pabandyti, bet dar jos nėra pasiekusios tokio lygio, kad galėtų vežti rinktinę. Mantė Kvederavičiūtė ir Gabrielė Gutkauskaitė dar nėra buvusios Europos čempionate. O Marina Solopova, Giedrė Paugaitė ir Gintarė Petronytė jau yra „apsidaužiusios“. G.Petronytė – geriausia užpraeitų metų Lietuvos krepšininkė, bet jai šiame čempionate nekaip ėjosi.
Žinoma, tam yra priežasčių: per parengiamąjį periodą ji 15 dienų negalėjo treniruotis dėl nugaros problemų. Negalime pasakyti, kas būtų, jei G.Petronytė neturėtų sveikatos problemų ir dar Turkijoje būtų gavusi daugiau žaisti.
- Turbūt tikėjotės didesnio priekinės linijos žaidėjų indėlio, nes komandą dabar tempė žemesniosios – Sandra Linkevičienė ir Aušra Bimbaitė?
- Taip, tikėjausi. Bet Eglė Šulčiūtė buvo apdaužyta, atsirado nugaros problemų, Agnė Abromaitė irgi skundėsi. Nežinau, ar galiu kalbėti. Manau, kad neturiu teisės vardyti jų sveikatos problemų.
Kažkuri per kažkurias rungtynes nesužaidė – nebūna visada vienodai, kad arba labai gerai, arba – labai blogai.
- Ar nėra ypač apmaudu, kad finale žaidžia Rusija ir Turkija, kurias abi nesunkiai įveikėte A grupės varžybose?
- Yra baltas pavydas. Sveikinu šias komandas. Turkijai kažkur nusišypsojo laimė.
Dabar pasakysiu, nes jei būčiau pasakęs anksčiau, niekas manęs nebūtų supratęs: reikėjo pralaimėti baltarusėms, paskui žiūrėti, kaip išeis su čekėmis, būtume startavę iš trečiosios E grupės vietos ir ketvirtfinalyje susitikę su Latvija. Ir gal būtume laimėję ketvirtfinalį.
Bet sporte aš nemoku „kombinuoti“. Gal kažkiek dėl to gailiuosi, bet vis tiek kitoks nebūsiu.
- O yra tokių „kombinuojančių“?
- Nežinau. Gali „persikombinuoti“. Tai – loterija. Mes prašėme komandos žaisti ir merginos žaidė iš paskutiniųjų, atidavė viską, ką turi ir aš didžiuojuosi jomis, kad jos taip žaidė. Mes „nekombinavome“, nors rusai sako, kad įžūlumas – kitas laimės vardas.
- Ką pasakėte komandai, kai buvo pralaimėta kova Juodkalnijai ir paaiškėjo, kad nebeturite galimybės nuvažiuoti į olimpinį Londoną?
- Mes net nesusitikome. Neturiu mados mosuoti kumščiais po mūšio, kai peštynės jau pasibaigė. Visos žaidėjos yra profesionalės, jos turi išvirti savo sultyse, kiekviena save analizuoja, joms nereikia baksnoti pirštu, kad tu šiokia anokia, kad atidavei kamuolį ir praėjai ne ten. Bus tik blogiau. Juo labiau kad po rungtynių jos visos dėl to išgyvena, įpilsi žibalo į ugnį ir viskas suliepsnos.
Profesionalus sportininkas pats iš šito išeina, jis žino savo klaidas. Kai žaidžiau, po rungtynių man net nereikėjo statistikos žiūrėti, žinojau viską – klaidas gynyboje ir puolime, kiek kamuolių atkovojau. Turėjau tokią atmintį. Žinojau, kur klaidą padariau duodamas perdavimą ar kur neperdaviau kamuolio.
Yra trenerių, kurie iš karto po rungtynių rengia dviejų valandų susirinkimus, aš tokios mados neturiu. Manau, kad ir pats turi gerai išanalizuoti rungtynes, kas buvo blogai, gerai pagalvoti, ką pasakyti žaidėjui: ar jo paklausti, ar paguosti, ar pabarti.
- O prieš rungtynes su latvėmis ar kažką pasakėte komandai?
- Pasakiau, kad mes nieko nesugalvosime. Susirinkimas net buvo trumpesnis nei paprastai. Pasakiau, kad prieš visus varžovių derinius yra ginamasi pagal tuos pačius principus ir nieko nauja nesukursime. Turime tik eiti žaisti ir žaisti taip, lyg žaistume paskutinį kartą.
- Apibendrinant čempionatą, kaip vertintumėte Lietuvos rinktinės pasirodymą?
- Nebūsiu kuklus – mūsų žaidimas buvo geras. Žaidėme įvairiai. O vertinti... Kaip galima vertinti, jei neįvykdėme uždavinių ir nepasiekėme tikslo.
- O pačiam, ar kyla kažkokių minčių?
- Dabar apie nieką negalvoju, išskyrus tai, kaip pasiekti šeimą, kurios nemačiau mėnesį. Tai - pagrindinis mano tikslas ir uždavinys, daugiau jokių tikslų aš neturiu.
- Kokios trukmės jūsų sutartis su federacija?
- Atrankinėms varžyboms ir šitam čempionatui. Todėl trenerio klausimas atviras, jei norite ir turite kandidatą, galite siūlyti, kas nors surengs rinkimus. Nėra problemos.