Šeštajame Europos čempionate Egipte neaplenkusi tik šeimininkų ir laimėjusi sidabro medalius Prancūzijos rinktinė savo šaliai iškovojo teisę rengti 1951 metų Senojo žemyno pirmenybes.
Krepšininkų varžybas prancūzai surengė monumentinėje XX amžiaus pirmosios pusės sporto arenoje – „Hiver“ velodrome, sutrumpintai vadintame „Vel‘ d‘Hiv“. Šis velodromas dar 1903 metais buvo įrengtas pastate, kuris Prancūzijos sostinės centre, netoli Eiffelio bokšto iškilo Paryžiui ruošiantis priimti 1900 metų Pasaulinę parodą. Po parodos pastatas porą metų stovėjo tuščias, kol Paryžiaus valdžia jį pavertė mėgstama sporto aistruolių susibūrimo vieta.
„Vel‘ d‘Hiv“ daugelį metų vyko tais laikais pašėlusiai populiarios dviračių treko šešiadienės lenktynės, 1924 metų olimpinių žaidynių kelių sporto šakų varžybos, ne vienas epinis bokso ir imtynių mačas, nesuskaičiuojama daugybė kitų sporto renginių. 1959 metais šią sporto areną sunaikino gaisras.
Į Paryžių žaisti Europos krepšinio čempionate atvyko net 17 komandų. Kai kuriomis dienomis vyko aštuonerios rungtynės, todėl pirmosios varžybos prasidėdavo pusę aštuonių ryto, o paskutinis teisėjo švilpukas nuaidėdavo apie vidurnaktį. Ryte 12 tūkstančių vietų turėjusios velodromo tribūnos būdavo visiškai tuščios, bet pamažu užsipildydavo ir per vakarines rungtynes nelikdavo nė vienos laisvos vietos. Suprantama, paryžiečiai labiausiai domėjosi Prancūzijos rinktinės mačais, tačiau „Vel‘ d‘Hiv“ šurmuliuodavo ir per kitas rungtynes – ypač čempionato favoritės SSRS komandos.
Į SSRS rinktinę 1951 metais pateko du Lietuvos krepšininkai: Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius. Abu Europos čempionate dalyvavo antrąjį kartą, bet buvo daug svarbesni komandos žaidėjai negu prieš ketverius metus Prahoje. Per 7 rungtynes 127 taškus įmetęs S.Butautas apskritai buvo rezultatyviausias sovietų ekipos krepšininkas, o visame turnyre pagal pelnytus taškus atsiliko tik nuo čeko Ivano Mrazeko (137 taškai per 8 rungtynes) ir užėmė antrąją vietą. J.Lagunavičius taip pat žaidė 7 rungtynes ir pelnė 25 taškus.
Pakeliui į finalą SSRS krepšininkai laimėjo visas aštuonerias rungtynes, septynerias iš jų – be jokio vargo. Gerokai paprakaituoti teko tik per antrojo etapo grupės dvikovą su Čekoslovakija, kuri priešinosi galingiausiai čempionato komandai daugiau nei kėlinį.
SSRS ir Čekoslovakijos krepšininkai dar kartą susitiko čempionato finale. Nors skirtingai nei 1947 metais, kai šios komandos žaidė finale per Prahoje vykusį čempionatą, rungtynės vyko neutralioje aikštėje Paryžiuje, čekoslovakai galėjo jaustis tarsi namie – už juos karštai sirgo kone visi dvylika tūkstančių į „Vel‘ d‘Hiv“ atėjusių krepšinio aistruolių.
Kad tą vakarą atėjo į krepšinio varžybas, nenusivylė nė vienas žiūrovas – aistros per kraštus liejosi ne tik per rungtynes, bet ir gerokai po jų. Įtampa apogėjų pasiekė paskutinę sekundę, kai esant lygiam rezultatui 44:44 sovietų ekipa rengė ataką ir prancūzas teisėjas Andre Sieneras skyrė pražangą Čekoslovakijos komandai.
SSRS rinktinės aukštaūgis Ilmaras Kullamas gavo teisę mesti baudą ir ją pataikė, tačiau kitas teisėjas parodė, kad mesdamas baudą estas peržengė liniją. Vis dėlto vyriausias rungtynių teisėjas A.Sieneras atšaukė savo kolegos sprendimą ir tašką įskaitė. Po to abu teisėjai dar kelias minutes vienas ant kito garsiai rėkdami karštai ginčijosi, bet A.Sienero sprendimas liko nepakeistas. SSRS rinktinė šventė pergalę 45:44 ir antrą kartą tapo Europos čempione.
Tuo metu, kai „Vel‘ d‘Hiv“ velodrome buvo grojamas SSRS himnas, kurio niekas negirdėjo dėl kurtinamo žiūrovų švilpimo, abejotiną pražangą skyrusį ir abejotiną baudos metimą įskaičiusį A.Sienerą rūbinėje ištiko nervų priepuolis. Susikrimtęs prancūzas po to daugiau nė karto nepaėmė į rankas teisėjo švilpuko.
Tai nebuvo vienintelis didelis turnyro skandalas. Pirmasis kilo dar prieš pirmąsias rungtynes, kai Europos čempionatų debiutantė Škotijos komanda per atidarymą atsisakė žygiuoti su Didžiosios Britanijos vėliava. Škotai norėjo išskleisti savo šalies vėliavą, bet tam prieštaravo varžybų rengėjams diplomatiniais nemalonumais pagrasinusi Didžiosios Britanijos ambasada.
Škotai nepasirodė aikštėje, todėl atidarymo šventė gerokai vėlavo. Vis dėlto FIBA generalinis sekretorius, Didžiosios Britanijos pasą turėjęs, bet save pasaulio piliečiu vadinęs Williamas Jonesas rado kompromisą. Jis pasiūlė Škotijos krepšininkams žygiuoti su abiem vėliavomis: Didžiosios Britanijos ir Škotijos.
Galutinė rikiuotė: 1. SSRS, 2. Čekoslovakija, 3. Prancūzija, 4. Bulgarija, 5. Italija, 6. Turkija, 7. Belgija, 8. Graikija, 9. Suomija, 10. Nyderlandai, 11. Austrija, 12. Vokietija, 13. Šveicarija, 14. Danija, 15. Portugalija, 16. Škotija, 17. Liuksemburgas.
Rezultatyviausi žaidėjai: 1. I.Mrazekas (Čekoslovakija) – 137, 2. S.Butautas (SSRS) – 127, 3. O.Korkia (SSRS) – 111.