„Labai gerai“, - paklaustas, kaip vertina rinktinės pasirodymą, užtikrintai išrėžė komandos treneris Algirdas Paulauskas.
Pradžia buvo įspūdinga, bet vėliau prasidėjo nesėkmės - lietuvės ketvirtfinalyje nusileido prancūzėms (58:66), o kovojant pusfinalyje dėl penktosios vietos, garantuojančios vietą Londono olimpiados atrankoje, nepavyko įveikti Juodkalnijos barjero (59:68). Nuotaiką bent kiek pakėlė laimėtas paskutinysis mačas (75:56) su Latvijos rinktine.
Strategas gyrė krepšininkes, jų žaidimą ir kovingumą, bet kartėlio ir apmaudo užslėpti nepavyko.
„Emocijoms nurimti galbūt prireiks metų. O gal jos nenurims ir visą gyvenimą. Turėjome turį labai gerą galimybę patekti į olimpiadą. Esame gera komanda ir esame verti tų dalykų. Su tuo susitaikyti reikės, bet... Patys suprantat“, - kartėlio neslėpė strategas.
„Man buvo didelė garbė ir atsakomybė treniruoti Lietuvos rinktinę“, - po trumpos pauzės ištarė treneris. Tačiau apie pasitraukimą nekalbėjo: „Jeigu man pasiūlys tęsti darbą, niekada neatsisakysiu.“
„Tikslo nepasiekėme, o žaidėme labai gerai. Pritrūkome jėgų, o galbūt ir sėkmės. Bet esame vienintelė komanda, kuri įveikė ir čempione tapusią Rusiją, ir vicečempionę Turkiją.
Kalbėdamas apie Lietuvos rinktinės perspektyvas pasakysiu kitais žodžiais. Kažkas yra pasakęs: „Kol Armėnijoje bus bent viena motina, šalyje nebus vaikų namų.“ Galiu pasakyti, kol bus Lietuva, tol bus ir moterų krepšinis“, - tikino A.Paulauskas.
„Iš tikrųjų, svajonė laimėti medalius buvo, tad kovojom ir padarėm viską, ką galėjome. Todėl negaila nė vienos dienos, kurią ten praleidome, noriu padėkoti savo komandai, nes išlikome komanda iki pat pabaigos, nesipykome, nesibarėme, stengėmės dirbti ir atidavėme visas jėgas“, - kalbėjo rinktinės senbuvė Rima Valentienė.