Pranas Lubinas, Feliksas Kriaučiūnas bei kiti XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje mūsų šalies krepšinio šlovę kūrę Amerikos lietuviai po 1939 metų Europos čempionato išvyko iš Lietuvos ir grįžo į JAV, tačiau jų pradėtas darbas nenutrūko. 1937 ir 1939 metų pergalės visuose šalies miestuose ir miesteliuose atginė į krepšinio aikšteles tūkstančius vaikų ir paauglių, iš kurių bėgant metams užaugo naujos žvaigždės.
Pirmaisiais pokario metais ryškiausia tarp jų buvo 1925 metų rugpjūčio 25 dieną Kaune gimusio Stepo Butauto žvaigždė.
Vaikystėje S.Butautas labiausiai domėjosi futbolu. Neatsitiktinai, nes jo tėvas ir du dėdės buvo Lietuvoje gerai žinomi futbolininkai. Tačiau Stepas išbandė ir daug kitų sporto šakų, kuriose taip pat pasiekė neprastų rezultatų. 1945 metais jis tapo Lietuvos šuolių į tolį ir estafetės 800+400+200+100 metrų (joje bėgo ilgiausią nuotolį) čempionu, buvo laikomas vienu perspektyviausių šalies stalo tenisininkų.
Vis dėlto ryškiausiai S.Butauto sportininko talentas atsiskleidė krepšinio aikštėse. Dar karo metais jis buvo Kauno moksleivių čempionate kone nenugalimos 1-osios gimnazijos komandos lyderis, o vieneriose rungtynėse į varžovų krepšį įmetė net 72 taškus.
1944 metais S.Butautas debiutavo ir Lietuvos suaugusiųjų čempionate – veržlų ir atkaklų gimnazistą pakvietė krepšininko pritrūkusi Kauno KTK komanda. Joje S.Butautas irgi greitai pritapo ir beveik iškart tapo pagrindinio penketo žaidėju.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugelis geriausių Lietuvos prieškario krepšininkų pasitraukė į Vakarus, sovietų okupacijos pradžioje nemažai gerų žaidėjų buvo ištremti į Rytus. Tačiau atsiradusią tuštumą užpildė jaunoji karta, kuriai atstovavo ir S.Butautas, SSRS čempionate iškovojęs aštuonis medalius (po du aukso ir sidabro bei keturis bronzos) kaip Kauno KKI ir Kauno „Žalgirio“ komandų krepšininkas.
„Tai krepšininkas, kuris galėtų pralįsti ir pro adatos skylutę“, - tais laikais buvo kalbama apie S.Butautą, pasižymėjusį veržliu, agresyviu, bet kartu sumaniu ir išradingu žaidimu.
Vienas geriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos krepšininkų S.Butautas 1947 metų pavasarį buvo pakviestas į pirmą kartą suburtą SSRS rinktinę ir su ja išvyko į penktąjį Europos čempionatą.
Jame kaunietis įrašė savo pavardę kaip pirmuosius SSRS komandos taškus oficialiose varžybose įmetęs krepšininkas. Vis dėlto ryškiausiai S.Butauto žvaigždė sužibo per 1951 metų žemyno pirmenybes. Jose lietuvis buvo rezultatyviausias SSRS rinktinės žaidėjas (per 7 rungtynes įmetė 127 taškus), o per visą čempionatą daugiau taškų nei S.Butautas pelnė tik čekas Ivanas Mrazekas.
Iš viso S.Butautas dalyvavo trijuose Europos čempionatuose (1947, 1951 ir 1953 metais), iš visų trijų grįžo su aukso medaliais ir buvo pirmasis Lietuvos krepšininkas, triskart tapęs žemyno pirmenybių nugalėtoju. Be to, žaisdamas SSRS rinktinėje S.Butautas savo apdovanojimų kolekciją dar papildė 1952 metų olimpinių žaidynių sidabro medaliu.
Baigęs žaidėjo karjerą S.Butautas pradėjo dirbti treneriu. Jis treniravo SSRS merginų ir moterų rinktines, Kubos vyrų rinktinę ir Kauno „Žalgirio“ vyrų komandą. Įspūdingiausių laimėjimų S.Butautas pasiekė vadovaujamas SSRS moterų komandai, su kuria dukart tapo pasaulio ir triskart Europos čempionu.
Krepšinis S.Butautą supo ir šeimoje. Jo žmona buvo daugkartinė Lietuvos čempionė Ona Bartkevičiūtė-Butautienė, sūnus Ramūnas rungtyniavo SSRS jaunučių rinktinėje, o baigęs žaisti tapo treneriu ir keletą metų stovėjo prie Lietuvos vyrų rinktinės vairo.
Visą gyvenimą krepšiniui atidavęs S.Butautas mirė 2001 metų kovo 22 dieną Kaune.