Europos vyrų krepšinio čempionatams pažymint dvidešimties metų sukaktį (pirmasis įvyko 1935 metais) teisė priimti geriausius žemyno krepšininkus buvo suteikta Vengrijai, kurios krepšininkai prieš dvejus metus Maskvoje vykusiame turnyre nusileido tik šeimininkei SSRS komandai ir laimėjo sidabro medalius.
Vengrai Europos krepšinio čempionatą surengė 1953 metais atidarytame Budapešto Liaudies stadione („Nepstadion“; dabar jis pavadintas legendinio vengrų futbolininko Ferenco Puskaso vardu). Kadangi turnyre dalyvavo net 18 komandų (tai buvo žemyno čempionatų rekordas) ir beveik visas dienas vykdavo po aštuonerias rungtynes, pirmiesiems krepšininkams ant stadiono viduryje įrengtos medinės pakylos tekdavo lipti ankstyvą rytą, o paskutinieji mačai būdavo žaidžiami vėlyvą vakarą.
Čempionate dalyvavusių komandų pajėgumas smarkiai skyrėsi, todėl ir Budapešte nebuvo išvengta triuškinamų rezultatų. Labiausiai pasižymėjo Lenkijos rinktinė, įveikusi Anglijos komandą net 140:44 ir pasiekusi iki šiol nepagerintą Europos čempionatų rezultatyvumo rekordą.
Kaip ir praėjusiame čempionate, varžybos iš pradžių vyko keturiose grupėse, po to dėl medalių buvo kovojama aštuonių komandų finalo grupėje. Budapešte ši kova buvo daug atkaklesnė ir įdomesnė nei 1953 metais Maskvoje, kai SSRS rinktinė įtikinamai laimėjo visas rungtynes ir varžovams nepaliko jokių galimybių grumtis dėl aukso. Vengrijos sostinėje į čempionės laurus rimtai taikėsi net keturios komandos, o finalo grupėje išvengti pralaimėjimo nepavyko nė vienai.
Kad Maskvos scenarijus nepasikartos, tapo aišku ketvirtajame finalo grupės ture, kai SSRS rinktinė nusileido Čekoslovakijai 74:81. Tai buvo apskritai pirmasis Sovietų ekipos pralaimėjimas Europos čempionatuose. Iki tol ši komanda pasiekė 32 pergales iš eilės ir nesėkmės kartėlio nepatyrė trijuose žemyno krepšinio forumuose.
Turnyras apogėjų pasiekė priešpaskutinę čempionato dieną, kai ant Liaudies stadiono pakylos žengė Vengrijos ir SSRS krepšininkai. Stiprų politinį atspalvį turėjusią dvikovą įtikinamai 82:68 laimėjo apie 20 tūkstančių aistruolių skatinama šeimininkų komanda. Ši pergalė jai užtikrino aukso medalius, o sovietų ekipa, kurioje žaidė trys lietuviai Kazimieras Petkevičius, Stanislovas Stonkus ir Algirdas Lauritėnas, turėjo tenkintis tik bronza. Tarp jų dar įsispraudė sidabro apdovanojimus iškovojusi Čekoslovakijos rinktinė, įveikusi ir vengrų, ir sovietų ekipas, bet dukart suklupusi žaisdama su silpnesnėmis laikytomis komandomis.
Nors nugalėję SSRS krepšininkus vengrai formaliai dar neužsitikrino pirmosios vietos, būtent ši pergalė jiems buvo saldžiausia ir virto dviguba švente. Po Antrojo pasaulinio karo į SSRS įtaką patekusioje Vengrijos valstybėje kaip tik tuo metu stiprėjo demokratinės nuotaikos, todėl po istorinės pergalės tūkstančiai žmonių plūstelėjo į gatves ir krepšinio pergalės šventimas peraugo į antivyriausybinę ir antisovietinę manifestaciją.
Deja, aukštam skrydžiui išskleistus Vengrijos krepšinio sparnus pakirpo politiniai įvykiai. Jau 1956-aisiais vengrų tautos laisvės troškimą krauju užliejo sovietų tankai, o numalšinus Vengrijos revoliuciją daug puikių šios šalies sportininkų pasitraukė į Vakarus arba atsidūrė kalėjimuose. Tarp politinių permainų įkaitų pateko ir keletas 1955 metų Europos čempionų, daugiau nė karto neapsivilkusių nacionalinės komandos aprangos ar apskritai staiga prapuolusių iš krepšinio gerbėjų akiračio.
Galutinė rikiuotė
1. Vengrija, 2. Čekoslovakija, 3. SSRS, 4. Bulgarija, 5. Lenkija, 6. Italija, 7. Rumunija, 8. Jugoslavija, 9. Prancūzija, 10. Suomija, 11. Turkija, 12. Anglija, 13. Austrija, 14. Šveicarija, 15. Liuksemburgas, 16. Švedija, 17. Vokietija, 18. Danija.
Rezultatyviausi žaidėjai
1. M.Skerikas (Čekoslovakija) – 191, 2. K.Privoznikas (Austrija) – 173, 3. B.Widenas (Švedija) – 170.