Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos krepšininkai neteko galimybės ginti savo šalies garbę. Žinoma, Europos čempionatuose bei kituose oficialiuose turnyruose jie ir toliau dalyvavo, bet privalėjo atstovauti SSRS rinktinei.
SSRS komanda pirmą kartą žemyno čempionate rungtyniavo 1947 metais. Tąkart jos aprangą vilkėjo net keturi lietuviai. Po to mūsų šalies krepšinio auklėtiniai rungtyniavo dar keturiuose iš eilės Europos čempionatuose, į kuriuos vyko sovietų ekipa.
Pirmieji į SSRS rinktinę patekę lietuviai krepšinį pradėjo žaisti dar nepriklausomybės laikais, įkvėpti 1937 ir 1939 metais Lietuvos nacionalinės komandos Europos čempionatuose pasiektų pergalių, o vyriausias šios kartos žaidėjas Vytautas Kulakauskas (gimė 1920 metais) netgi spėjo pasitreniruoti su Pranu Lubinu, Feliksu Kriaučiūnu ir kitomis prieškario garsenybėmis. Jis prieš 1939 metų Europos čempionatą buvo tarp Lietuvos rinktinės kandidatų.
Iš viso 1947-1957 metais SSRS rinktinėje rungtyniavo ir bent kartą Europos čempionais tapo šeši lietuviai. Po tris aukso medalius laimėjo Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius (1947, 1951 ir 1953 metais), po du aukso ir vieną bronzos – Kazimieras Petkevičius (aukso – 1947 ir 1953 metais, bronzos – 1955 metais) ir Algirdas Lauritėnas (aukso – 1953 ir 1957 metais, bronzos – 1955 metais), vieną aukso ir vieną bronzos – Stanislovas Stonkus (aukso – 1957 metais, bronzos – 1955 metais), vieną aukso – V.Kulakauskas (1947 metais).
Deja, pasitraukus šios kartos žaidėjams Lietuvos krepšinis išgyveno netrumpą nuosmūkio laikotarpį ir kurį laiką į SSRS rinktinę nebuvo kviečiamas nė vienas lietuvis. 1959, 1961 ir 1963 metų Europos čempionatai vyko be Lietuvos krepšininkų, o tuščias ruožas baigėsi tik septintojo dešimtmečio viduryje įsižiebus Modesto Paulausko žvaigždei.