1959 metais Senojo žemyno čempionatas antrą kartą vyko ne Europoje – FIBA nusprendė šių varžybų šeimininkės teises patikėti Turkijai, kurios didžioji dalis yra Azijoje.
Pirmą sykį į kitą žemyną turnyras buvo iškeliavęs 1949 metais, kai Europos čempionai paaiškėjo Egipte. Tada egiptiečiams nepavyko sukurti tikros krepšinio šventės ir Afrikoje vykęs čempionatas dar ilgai buvo prisimenamas kaip prasčiausias per visą istoriją.
Praėjus dešimčiai metų Turkijoje buvo visai kitaip ir užsienio komandos iš Stambulo išsivežė daug puikių įspūdžių. Turkai svečius priėmė itin svetingai ir sudarė sąlygas, kurių krepšininkai neturėjo jokiame iki tol vykusiame čempionate. Visoms komandoms buvo skirtos treniruočių salės, į ekskursijas po miestą vežioję autobusai, pažinti Europos ir Azijos sandūroje įsikūrusį miestą padėję gidai.
Jei iškildavo bent menkiausia problema, čempionato šeimininkai būdavo pasiruošę ją tučtuojau išspręsti.
O problemų iškildavo, nes Turkija neturėjo didelės aukšto lygio varžybų rengimo patirties. Pavyzdžiui, SSRS ir Prancūzijos komandoms atvykus į viešbutį paaiškėjo, kad jame nėra 218 cm ūgio milžinams Janiui Krūminiui ir Jeanui Claude‘ui Lefebvre‘ui tinkamų lovų. Vos tik svečiai dėl to pasiskundė, ilgesnės lovos buvo užsakytos ir greitai pagamintos. Tiesa, porą naktų aukščiausi čempionato žaidėjai turėjo miegoti ant grindų.
Turkijoje Europos čempionatas paskutinį kartą vyko po atviru dangumi – „Mithatpasa“ stadione (dabar „Besiktas“ klubo stadionas). Sirgalių jame susirinkdavo mažiau nei per Maskvoje, Budapešte ir Sofijoje vykusius čempionatus, bet tribūnos šurmuliuodavo visą dieną net nepaisant to, kad šeimininkų komanda buvo gana silpna ir dėl apdovanojimų nekovojo (turkai užėmė dvyliktąją vietą).
Aukso medalius penktą kartą ir antrą iš eilės iškovojo SSRS rinktinė, nors ir nelengvai, laimėjusi visas rungtynes. SSRS ekipoje pirmą sykį nuo tada, kai ji debiutavo Europos čempionate, nežaidė nė vienas lietuvis. Tai apskritai buvo labai jauna komanda, kurios lyderiais tapo vos pirmame ar antrame čempionate dalyvavę krepšininkai: latviai J.Krūminis, Maigonis Valdmanis ir Valdis Muižniekas, rusai Viktoras Zubkovas, Jurijus Kornejevas ir Aleksandras Petrovas. Jie dar stokojo tarptautinių varžybų patirties, bet šis trūkumas nesutrukdė iškovoti aukso medalių ir padėti pamatus aiškiam SSRS rinktinės viešpatavimui Europos arenose visą septintąjį dešimtmetį.
Dėl kitų medalių Stambule užvirė kur kas atkaklesnė kova ir keturių komandų finalo grupėje kitos trys ekipos pasiekė po vieną pergalę. Vietas jos pasiskirstė pagal tarpusavio rungtynių rezultatus, kurie lėmė, kad sidabras atiteko Čekoslovakijai, bronza – Prancūzijai. Nelaimingiausi buvo kelių taiklių metimų pristigę ir ketvirtoje vietoje likę Vengrijos krepšininkai.
Šiame čempionate po labai ilgos pertraukos rungtyniavo Ispanijos rinktinė. Ispanai 1935 metais žaidė pirmajame Europos vyrų krepšinio čempionate, bet į valdžią atėjus generolui Francisco Franco atsiribojo nuo pasaulio ir pasitraukė iš tarptautinio sporto gyvenimo. F.Franco rėžimas atlyžo ir sienas Ispanijos sportininkams atvėrė tik šeštojo dešimtmečio viduryje.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Čekoslovakija, 3. Prancūzija, 4. Vengrija, 5. Bulgarija, 6. Lenkija, 7. Belgija, 8. Rumunija, 9. Jugoslavija, 10. Italija, 11. Izraelis, 12. Turkija, 13. Suomija, 14. VDR, 15. Ispanija, 16. Austrija, 17. Iranas.
Rezultatyviausi žaidėjai
1. R.Koračas (Jugoslavija) – 197, 2. A.Novacekas (Rumunija) – 156, 3. J.Baumrukas (Čekoslovakija) – 130.