Vos spėjau pareikšti, kad šiais metais rinktinėje nereikia Š.Jasikevičiaus, nes labai ilgai nesugeba apsispręsti. Ir spaudoje netrukus pasirodė žinios apie apsisprendimą. Sūnus paklydėlis vis tik norėtų žaisti! Tik šiemet, manau, jam vieta nėra rezervuota. Šaras turės išliet nemažai prakaito, kad įrodytų treneriams, jog gali žaisti ir būti naudingas.
Atvirai sakant, džiaugiuosi, kad Šaras nori „aukotis“ dėl Lietuvos. Pradžioje kalbėjęs apie šeimą, trumpą poilsį ir kitas neįvardintas asmenines problemas, dabar jis vis tik rodo norą padėti ir ryžtasi sunkioms treniruotėms. Noriu su juo pabendrauti ir suprasti, kas jo galvoje ir širdyje. Tikiu, kad Šaras gali padėti! Tačiau neatmeskim ir varianto, jog po treniruočių stovyklos su juo gali būti atsisveikinta.
Ir tai, mano supratimu, ganėtinai realus scenarijus, kadangi pirmoje stovykloje Druskininkuose tarp rinktinės kandidatų jo nebus. Žinoma, Š.Jasikevičius yra profesionalas, ir gali ruoštis asmeniškai pagal individualiai parengtą treniruočių planą, tačiau vienam tai daryti yra gerokai sunkiau. O ir metai nebe tie, kai formai atgauti užtekdavo kur kas trumpesnio periodo.
Tačiau neskubinkime įvykių! Palaukime, kol Šaras prisijungs prie mūsų didžiavyrių. Ir tik po treniruočių bei kontrolinių rungtynių maratono galėsime svarstyti, vertas jis žaisti rinktinėje, ar ne. Tikiu, jog K.Kemzūra atrinks tinkamiausius ir geriausiai pasiruošusius žaidėjus, kurie rudenį žais iš visos širdies.
Tiesiog rinktinė turi būti ne populiariausių ar žinomiausių žaidėjų komanda. Joje turėtų būti tuo metu geriausi! Labai pasitikiu Kęstučio kompetencija bei tikiuosi, jog būtent taip ir bus formuojama rinktinė šiemet. Iš labiausiai pasiruošusių, iš geriausią formą čempionate galinčių pademonstruoti.
Mano nuomone, pagrindinio įžaidėjo rolę šiemet teks per pastaruosius metus stipriai patobulėjusiam Mantui (Kalniečiui). Labai įdomu, ką Jūs galvote apie tai, mano tinklaraščio skaitytojai?