1961 metų Europos čempionato šeimininkės teises gavusi Jugoslavijos krepšinio federacija norėjo šį turnyrą surengti „Tašmajdan“ stadione, kuriame iki tol jau vyko Europos moterų krepšinio ir pasaulio moterų rankinio čempionatai. Jei krepšininkai būtų varžęsi vasarą, FIBA greičiausiai nebūtų tam prieštaravusi, tačiau žemyno čempionatas buvo numatytas balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, todėl pasaulio krepšinio vadovai suabejojo, ar varžyboms netrukdys permainingi pavasariški orai.
Belgradiečiai prisiekinėjo, kad tokiu metu jų mieste paprastai nelyja, bet FIBA generalinio sekretoriaus Williamo Joneso neįtikino. W.Jonesas iškėlė ultimatumą: arba Jugoslavija randa uždarą areną, arba čempionato rengėjos teisės atitenka kitai šaliai.
Tada jugoslavai nusprendė krepšiniui panaudoti vieną įspūdingiausių XX amžiaus vidurio Europos statinių – Belgrado mugės („Beogradski Sajam“) pirmąjį paviljoną, kuris tuo metu buvo didžiausias pagal tūrį pasaulio pastatas. Jį laikinai pavertus sporto arena Europos čempionato rungtynes nesijaudindami dėl galimų kritulių ar stipraus vėjo gūsių galėjo stebėti 12 tūkstančių žmonių.
Stogas virš galvos išgelbėjo čempionato šeimininkus nuo didelių rūpesčių, nes oras 1961 metų pavasarį Belgrade buvo greičiau rudeniškas nei pavasariškas ir visai netoks, kokį žadėjo serbai – Jugoslavijos sostinėje beveik visas čempionato dienas pliaupė lietus.
Belgrade susirinko net 19 šalių komandos – daugiausia per visą Europos čempionatų istoriją. Matydami, kad krepšinis Senajame žemyne vis populiarėja ir norinčių rungtyniauti skaičius vis auga, FIBA vadovai po šio čempionato nusprendė apriboti komandų skaičių ir prieš kitas pirmenybes pirmą kartą surengė atrankos varžybas.
Jugoslavijos sostinėje tarp 19 rinktinių nebuvo vienos Europos čempionatų senbuvės. Italijos krepšinio federacija prieš 1960 metų Romos olimpines žaidynes ne tik išleido visus savo pinigus, bet ir įklimpo į skolas, todėl nusprendė Belgrade vykusias varžybas praleisti.
Čempionatas vėl vyko pakeista sistema, o svarbiausia permaina buvo grąžintos finalo rungtynės. Tačiau kad ir kokia būtų varžybų sistema tuo metu niekas negalėjo sustabdyti SSRS rinktinės. Ji laimėjo visas rungtynes ir šeštą kartą tapo žemyno čempione.
Sidabro medalius pirmą kartą iškovojo tuo metu savo krepšinio mokyklą ir krepšinio tradicijas dar tik pradėjusi kurti Jugoslavija. Dauguma jugoslavų buvo vidutiniškų gabumų žaidėjai, bet šeimininkų komanda turėjo vieną superžvaigždę – fenomenalų snaiperį Radivoje Koračą.
Jis sirgalius ir krepšinio specialistus sužavėjo dar 1959 metų Europos čempionate, kuriame pirmą kartą tapo rezultatyviausiu žaidėju. Kai čempionatas aplankė jo gimtąją šalį, R.Koračui buvo 22-eji ir kairiarankio puolėjo žvaigždė sužibo dar ryškiau. Maža to, paskui lyderį pasitempė kiti krepšininkai ir Jugoslavijos komanda savo žiūrovų akivaizdoje nusileido tik SSRS rinktinei.
Finalo pradžioje netgi pakvipo sensacija – jugoslavai išsiveržė į priekį 15:6. Tačiau tada sovietų ekipos treneris Stepanas Spandarianas pertvarkė gynybą ir visas pajėgas skyrė varžovų lyderio priežiūrai. Tai pasiteisino: SSRS komanda perėmė iniciatyvą ir laimėjo 60:53. R.Koračas per visą mačą pelnė vos 12 taškų – dukart mažiau negu jo čempionato vidurkis.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Jugoslavija, 3. Bulgarija, 4. Prancūzija, 5. Čekoslovakija, 6. Vengrija, 7. Rumunija, 8. Belgija, 9. Lenkija, 10. Turkija, 11. Izraelis, 12. VDR, 13. Ispanija, 14. Suomija, 15. Nyderlandai, 16. Vokietija, 17. Graikija, 18. Švedija, 19. Anglija.
Finalas
SSRS – Jugoslavija 60:53 (J.Krūminis 18, J.Kornejevas 12, V.Zubkovas 8/I.Daneu 18, R.Koračas ir M.Nikoličius po 12).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. R.Koračas (Jugoslavija) – 216, 2. E.Rodriguezas (Ispanija) – 130, 3. H.J.Flau (VDR) – 128.