Priimti dvi dešimtis komandų Europos vyrų krepšinio čempionato šeimininkams yra per didelė našta, o dėl didelio dalyvių skaičiaus turnyras tampa pernelyg ištemptas. Taip nusprendė Senojo žemyno krepšinio vadovai po Belgrade vykusio 1961 metų čempionato, kuriame dalyvavo net 19 šalių rinktinės. Išeitis, kaip sumažinti komandų skaičių ir nusijoti silpniausias, buvo rasta labai paprastai – prieš 1963 metų pirmenybes FIBA pirmą kartą surengė atrankos varžybas.
Dvylika stipriausių praėjusio čempionato komandų atrankos vargų išvengė, o dėl likusių keturių kelialapių kovojo 15 komandų. Tiesa, ne visi atrankos varžybų nugalėtojai panoro dalyvauti čempionate. Šiaurės zonoje pirmąją vietą užėmusi Švedijos rinktinė savo vietą užleido Suomijos krepšininkams.
Europos komandų 1963 metais laukė dar viena naujovė. Žemyno pirmenybės pirmą kartą buvo surengtos ne pavasarį ar vasaros pradžioje, o spalį. Tai padaryta, nes tų metų gegužę vyko kitos oficialios varžybos – pasaulio čempionatas. Suprantama, FIBA nenorėjo šių turnyrų rengti iškart vieno paskui kitą.
Pietų Europos komandos prieš Europos čempionatą žaidė dar viename svarbiame turnyre. Jų sportininkai rugsėjo mėnesį dalyvavo Viduržemio jūros žaidynėse Neapolyje. Iš saulėtos Italijos atvykusių pietiečių Lenkijoje laukė nemaloni staigmena – spalio mėnesiui neįprastai šaltas ir lietingas oras. Šildymo sezonas dar nebuvo prasidėjęs, todėl krepšininkams tekdavo apsivilkti kone visus atsivežtus rūbus net ir viešbutyje bei arenoje.
Sunkiose treniruotėse užgrūdintiems SSRS krepšininkams Vroclavo žvarba buvo nė motais. Jie ketvirtame čempionate iš eilės laimėjo visas rungtynes ir pasipuošė aukso medaliais.
Palyginti su praėjusiu čempionatu SSRS komanda buvo smarkiai pasikeitusi. Tarp čempionatų prie rinktinės vairo stojo neaiškiais būdais savo pirmtaką Stepaną Spandarianą nustūmęs Aleksandras Gomelskis, kuris jau tuomet, būdamas vos 35-erių metų pasižymėjęs kaip įvairiausių užkulisinių intrigų meistras. A.Gomelskis į rinktinę nepakvietė kelių buvusių S.Spandariano numylėtinių iš Maskvos „Dinamo“ klubo, bet su savimi atsivedė nemažai naujų žaidėjų, atstovavusių Rygos ASK, Tartu „Kalev“ ir Maskvos CSKA komandoms.
Kai kurie naujokai buvo akivaizdžiai žemesnio lygio krepšininkai negu A.Gomelskio atstumtieji ir rinktinėje neužsibuvo, o oponentai atvirai kritikavo naująjį trenerį dėl protekcionizmo. Nepaisant to, SSRS komanda aiškiai pranoko visus varžovus fiziniu pasiruošimu ir atsarginių suolu, todėl be didelio vargo užėmė pirmąją vietą.
Čempionams nekilo problemų net ir finale. SSRS ekipa jau po pirmojo kėlinio pirmavo prieš Lenkijos komandą 37:18. Antroje mačo pusėje skirtumas truputį sumažėjo, bet SSRS pergalė nekėlė abejonių – 61:45.
„SSRS rinktinė tais laikais neturėjo konkurentų“, - praėjus keliems dešimtmečiams pripažino Lenkijos rinktinės žaidėjas Mieczyslawas Lopatka. Nuo 1939 metų, kai Lietuvoje vykusiame čempionate užėmė trečiąją vietą, apdovanojimų laukusiems lenkams net ir sidabras buvo milžiniškas laimėjimas. Juolab kad jis buvo iškovotas savų žiūrovų akivaizdoje.
Bronzos medalius laimėjo Jugoslavijos rinktinė, kurios lyderis Radivoje Koračas trečią kartą iš eilės tapo rezultatyviausiu Europos čempionato krepšininku.
Vroclave pirmą kartą buvo oficialiai išrinktas ir apdovanotas geriausias čempionato žaidėjas. Prizas atiteko Ispanijos rinktinės puolėjui Emiliano Rodriguezui.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Lenkija, 3. Jugoslavija, 4. Vengrija, 5. Bulgarija, 6. VDR, 7. Ispanija, 8. Belgija, 9. Izraelis, 10. Čekoslovakija, 11. Rumunija, 12. Italija, 13. Prancūzija, 14. Suomija, 15. Turkija, 16. Nyderlandai.
Finalas
SSRS – Lenkija 61:45 (J.Krūminis 17, G.Volnovas 14, A.Petrovas 13/M.Lopatka 11, K.Frelkiewiczius 10).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. R.Koračas (Jugoslavija) – 239, 2. E.Rodriguezas (Ispanija) – 183, 3. R.Aertsas (Belgija) – 163.
Geriausias žaidėjas – E.Rodriguezas (Ispanija).