Dauguma Europos čempionatų vyko šalyse, kurios diktavo Senojo žemyno krepšinio madas ir žaisdamos namie kovojo dėl apdovanojimų. Tačiau FIBA buvo atvira ir stiprių rinktinių neturėjusioms valstybėms, todėl Europos čempionatai kartais iškeliaudavo į krepšinio tradicijų neturėjusius kraštus.
Pirmą kartą tai atsitiko, kai stipriausios žemyno komandos 1959 metais susirinko Turkijoje. O praėjus aštuoneriems metams čempionato šeimininkės teisės buvo patikėtos Suomijai, kurios krepšininkai paprastai užimdavo vietas tik antrajame dešimtuke.
FIBA dėl savo sprendimo nenusivylė. Suomiai pritaikė daug organizacinių naujovių ir turnyrą surengė nepriekaištingai. O būgštavimus, kad į Helsinkio ir Tamperės sporto rūmus ateis mažai žiūrovų, išsklaidė sėkmingas šeimininkų ekipos žaidimas, dėl kurio susidomėjimas čempionatu augo sulig kiekviena diena. Visus nustebinę suomiai užėmė šeštąją vietą – aukščiausią per visą Europos čempionatų istoriją.
Šeimininkams padėjo ir teisėjų atlaidumas. Suomijos komanda žaidė labai šiurkščiai, tarsi tai būtų ne krepšinio, bet ledo ritulio rungtynės, tačiau teisėjai į jų veiksmus dažniausiai žiūrėjo pro pirštus. Vis dėlto per rungtynes su Jugoslavijos krepšininkais suomiai peržengė visas ribas ir teisėjai pašalino iš aikštės keliskart per varžovų rankas šienavusį Olavį Ahoneną.
Atmosfera pilnutėliuose Helsinkio ledo rūmuose (rungtynes stebėjo apie 13 tūkstančių žmonių) neįtikėtinai įkaito. Žiūrovai pradėjo mėtyti į aikštę monetas ir kitus po ranka pasitaikiusius daiktus, o Jugoslavijos krepšininkai baimindamiesi dėl savo saugumo išėjo į rūbinę. Aistros buvo nuramintos ir rungtynės pratęstos tik po maždaug 20 minučių.
Nors Jugoslavijos rinktinė šias rungtynes laimėjo 68:59, galutinėje lentelėje atsidūrė neįprastai žemai. Krepšinio mėgėjai jau buvo įpratę matyti jugoslavus ant garbės pakylos, bet Suomijoje jie užėmė tik devintąją vietą. Laikiną atsitraukimą nulėmė 1967 metais rinktinės treneriu tapusio Ranko Žeravicos sprendimas radikaliai atjauninti komandą. Jis į Suomiją atsivežė vos tris Europos čempionatų patirties turėjusius krepšininkus, o naujajai jugoslavų kartai nepavyko iškart sudrebinti Europos.
Vis dėlto šis R.Žeravicos eksperimentas greitai buvo pamirštas, nes jo treniruojama komanda jau 1968 metais laimėjo olimpinių žaidynių sidabro medalius, o 1970 metais tapo pasaulio čempione.
1967 metų Europos čempione vėl, jau šeštą kartą iš eilės tapo SSRS rinktinė. Ji visas rungtynes laimėjo dviženkliu skirtumu. Nugalėtojų komandoje labiausiai pasižymėjo lietuvis Modestas Paulauskas ir sibirietis Sergejus Belovas, išrinkti į pirmą kartą oficialiai sudarytą geriausių čempionato žaidėjų penketą.
Į jį taip pat pateko Veiko Vainio iš Suomijos bei Jiri Zedničekas ir Jiri Zidekas-vyresnysis (XX amžiaus pabaigoje Kauno „Žalgiryje“ žaidusio Jiri Zideko-jaunesniojo tėvas) iš Čekoslovakijos, kurios komanda po aštuonerių metų pertraukos laimėjo sidabro medalius.
Jugoslavijos rinktinėje nebežaidžiant keturiskart rezultatyviausiam Europos čempionatų krepšininkui Radivoje Koračui, pagal pelnytus taškus turnyre pirmavo graikas Giorgos Kolokithas. Jis per 9 rungtynes įmetė 240 taškų (vidutiniškai 29,4 taško).
Per dvikovą su ispanais graikų lyderis įmetė 43 taškus ir pasiekė Europos čempionatų rekordą (tiesa, graikai pralaimėjo 95:99). Prieš šį mačą turnyre buvo laisvadienis. Nors per jį G.Kolokithas gerai pasikaitino suomiškoje saunoje, o po to iki paryčių linksminosi viename Helsinkio bare, rungtynių dieną krepšininkas buvo net žvalesnis ir energingesnis negu paprastai.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Čekoslovakija, 3. Lenkija, 4. Bulgarija, 5. Rumunija, 6. Suomija, 7. Italija, 8. Izraelis, 9. Jugoslavija, 10. Ispanija, 11. Prancūzija, 12. Graikija, 13. Vengrija, 14. VDR, 15. Belgija, 16. Nyderlandai.
Finalas
SSRS – Čekoslovakija 89:77 (G.Volnovas 23, M.Paulauskas 19, S.Belovas 12/J.Zidekas 23, J.Zedničekas 18, J.Bobrovsky 10).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. G.Kolokithas (Graikija) – 240, 2. E.Rodriguezas (Ispanija) – 174, 3. M.Massini (Italija) – 157.
Geriausias žaidėjas: J.Zedničekas (Čekoslovakija).
Geriausių žaidėjų penketas: S.Belovas (SSRS), M.Paulauskas (SSRS), J.Zedničekas (Čekoslovakija), J.Zidekas (Čekoslovakija), V.Vainio (Suomija).