Optimalios varžybų sistemos nuolat ieškojusi Tarptautinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA) prieš 1969 metų Europos čempionatą vėl įdiegė naujovių. Finalo turnyre dalyvaujančių komandų skaičius buvo sumažintas iki dvylikos, o be atrankos į lemiamą etapą pateko tik dviejų šalių rinktinės: šeimininkų ir praėjusių pirmenybių nugalėtojų.
Finalo turnyre geriausiųjų dvyliktukas buvo padalintas į dvi grupes, po to vyko pusfinalių ir finalų mačai dėl visų vietų.
Šios permainos pasiteisino ir FIBA komandų skaičiaus nekeitė ištisus du dešimtmečius. Tiesa, varžybų sistema po trijų čempionatų buvo pakeista, bet vėliau pasaulio krepšinio vadovai vėl sugrąžino 1969-1973 metais galiojusią tvarką.
Nauja atrankos sistema iš žemyno pirmenybių eliminavo vieną nuolatinę jo dalyvę Prancūzijos rinktinę. Prancūzai iki tol vieninteliai nepraleido nė vieno stipriausių Europos komandų forumo, bet 1969 metų pavasarį Budapešte penkių komandų atrankos grupėje sugebėjo užimti vos ketvirtąją vietą. Čempionato senbuvius aplenkė Lenkijos, Vengrijos (šios dvi ekipos pateko į finalo turnyrą) bei Turkijos krepšininkai.
Prancūzams tąkart smarkiai nepasisekė. Nors atrankos grupės buvo sudaromos atsižvelgiant į praėjusio čempionato rezultatus, jos buvo labai skirtingo pajėgumo ir Prancūzijos komandai teko kur kas galingesni varžovai negu į finalo turnyrą patekusioms Švedijos, Izraelio ar Graikijos rinktinėms.
Dešimt atrankos kliūtis įveikusių ekipų ir čempionės vardą gynusi SSRS rinktinė 1969 metų rudenį patraukė į Neapolį ir Kazertą – du miestus, į kuriuos Europos komandas pakvietė teisę rengti čempionatą gavusi Italijos krepšinio federacija. Kad italai pasirinko būtent šiuos pietų mietus, buvo gana keista, kadangi šalies krepšinio širdis visada buvo šiaurinėje dalyje – Milane ir Bolonijoje.
Kazertos arena tapo istorinio įvykio vieta. Joje nutrūko ilgiausia Europos čempionatų istorijoje 59 pergalių serija – nuo 1955 metų be pralaimėjimų žygiavusi SSRS rinktinė per grupės varžybas turėjo pripažinti Jugoslavijos komandos pranašumą.
Į rinktinę jaunus žaidėjus subūręs jugoslavų treneris Ranko Žeravica pristatė Europai naują požiūrį į krepšinį ir pasiūlė varžovams itin didelę spartą. Spėti paskui greitus, šoklius ir stiprius Jugoslavijos krepšininkus buvo sudėtinga net paprastai puikiai fiziškai paruoštai SSRS rinktinei, kuri turėjo vieną esminį trūkumą – jos treneris Aleksandras Gomelskis neįsivaizdavo penketo be labai aukšto, tačiau nejudraus vidurio puolėjo. Būtent šioje pozicijoje Jugoslavijos ekipa ir įgijo lemiamą pranašumą. Jos aukštaūgis Krešimiras Čosičius akivaizdžiai pranoko lėtesnius oponentus, surinko 20 taškų ir užtikrino saviškiams pergalę 73:61.
Progą atsirevanšuoti sovietų krepšininkai gavo netrukus – įveikusios pusfinalio varžovus Jugoslavijos ir SSRS komandos susitiko 1969 metų Europos čempionato finale Neapolyje. A.Gomelskis po pralaimėjimo padarė reikiamas išvadas ir sugalvojo, kaip uždengti K.Čosičių. Ši užduotis buvo skirta iki tol labai nedaug žaidusiam veteranui Genadijui Volnovui. Šeštame Europos čempionate dalyvavęs G.Volnovas neleido įsismaginti jaunajai varžovų žvaigždei, pats pelnė 13 taškų ir tapo tikru finalo didvyriu.
Italijos arenose labai sėkmingai rungtyniavo ir trečiąjį Europos čempionato aukso medalį laimėjes lietuvis Modestas Paulauskas. Jis per 7 rungtynes įmetė 119 taškų (vid. 17 taškų), buvo rezultatyviausias SSRS rinktinės krepšininkas, o tarp visų čempionato žaidėjų pagal rezultatyvumą užėmė šeštąją vietą.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Jugoslavija, 3. Čekoslovakija, 4. Lenkija, 5. Ispanija, 6. Italija, 7. Bulgarija, 8. Vengrija, 9. Rumunija, 10. Graikija, 11. Izraelis, 12. Švedija.
Finalas
SSRS – Jugoslavija 81:72 (M.Paulauskas ir V.Andrejevas po 20, G.Volnovas ir S.Belovas po 13/T.Rajkovičius 19, I.Daneu 12, K.Čosičius).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. E.Jurkiewiczius (Lenkija) – 142, 2. G.Kolokithas (Graikija) – 141, 3. E.Jekely (Rumunija) – 131, ... 6. M.Paulauskas (SSRS) – 119.
Geriausias žaidėjas – S.Belovas (SSRS).