XXI amžiuje Europos vyrų krepšinyje konkurencija yra tokia didelė, kad žemyno čempionai keičiasi kas dvejus metus ir per pastaruosius šešis turnyrus nė vienai šaliai nepavyko laimėti aukso medalių dukart. Dėl to tarp krepšininkų, kurie šįmet ruošiasi atvykti į Lietuvą, nėra nė vieno dukart Europos čempiono, o šiais laikais net sunku įsivaizduoti, kad kas nors gali pagerinti XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje pasiektą Genadijaus Volnovo rekordą.
Šis maskvietis nuo 1959 iki 1969 metų Europos čempionu tapo net šešis kartus.
G.Volnovas Europos čempionate pirmą kartą rungtyniavo būdamas 19 metų, kai SSRS rinktinę dar treniravo Stepanas Spandarianas. Vėliau sovietų krepšininkams diriguoti ėmė Aleksandras Gomelskis, bet 202 cm ūgio rusas dar ilgą laiką buvo viena tvirčiausių komandos atramų.
„Jis buvo pirmas virš 200 cm ūgio sovietų žaidėjas, kuris atakuodavo ne vien iš po krepšio. Prieš tai visi aukštaūgiai mesdavo tik iš po krepšio, o jis tapo pirmuoju toliašaudžiu snaiperiu. Be to, jis pasižymėjo ypatingu „volnovišku“ elegantiškumu, aukšta technika, sugebėjimu apgauti varžovą. Viską, ką jis darydavo, darydavo puikiai“, - vienoje savo knygų apie G.Volnovą rašė A.Gomelskis.
Vis dėlto tvirtinti, kad G.Volnovas visą laiką buvo A.Gomelskio numylėtinis, būtų neteisinga.
Greičiau priešingai, nes G.Volnovas kaip tik treniruojant A.Gomelskiui neteko vietos ir SSRS rinktinėje, ir Maskvos CSKA klube. Vėliau, kai rinktinę treniruoti pradėjo Vladimiras Kondrašinas, G.Volnovas buvo sugrąžintas į sovietų komandą ir su ja tapo 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių čempionu.
Paskui G.Volnovą labiausiai tituluotų krepšininkų sąraše rikiuojasi šeši žaidėjai, laimėję po keturis Europos čempionatų aukso medalius. Tarp jų – penki SSRS rinktinės krepšininkai: Aleksandras Petrovas (1959, 1961, 1963 ir 1965 metais), Armenakas Alačačianas (1953, 1961, 1963 ir 1965 metais), Modestas Paulauskas, Zurabas Sakandelidze (abu 1965, 1967, 1969 ir 1971 metais) ir Sergejus Belovas (1967, 1969, 1971 ir 1979 metais).
Amžiaus pabaigoje prie jų savo pavardę pridėjo Jugoslavijos komandos žvaigždė Predragas Danilovičius (1989, 1991, 1995 ir 1997 metais).
Jei ne SSRS vidaus politikos ypatumai, vienas iš šių krepšininkų G.Volnovą greičiausiai būtų palikęs už nugaros. Tai A.Alačačianas, kuriam šeštojo dešimtmečio viduryje sovietų valdžia užtrenkė duris į rinktinę vien dėl to, kad jis gimė Egipte (jo tėvai armėnai Šiaurės Afrikoje atsidūrė bėgdami nuo turkų genocido).
Greitas kaip žaibas, pats į krepšį beveik nemesdavęs, bet idealias progas komandos draugams kūręs A.Alačačianas tuo metu buvo gal net geriausias Europos krepšininkas. Tačiau gimimo vietą nurodantis įrašas pase lėmė daugiau negu sugebėjimai krepšinio aikštėje ir armėnas praleido tris iš eilės čempionatus.
Tris Europos pirmenybių aukso medalius laimėjusių krepšininkų yra kur kas daugiau – net 33. 20 iš jų žaidė SSRS rinktinėje, 13 – Jugoslavijos. Tarp triskart Europos čempionų yra du lietuviai: Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius.