1971 metais Europos čempionatas įžengė į naują šalį – stipriausių žemyno komandų turnyrą pirmą kartą priėmė Vokietijos Federacinė Respublika. FIBA sprendimas patikėti šiai šaliai šeimininkės teises dėl didelės sporto varžybų organizavimo patirties buvo visiškai suprantamas, bet pasiteisino tik iš dalies. Krepšinis Vokietijoje nebuvo labai populiarus, o Vokietijos rinktinė tuo metu buvo labai silpna, todėl čempionatui trūko vieno svarbiausių akcentų – pilnų tribūnų.
Tiek pramoniniame Ruro krašto mieste Esene, tiek nedideliame Badeno-Viurtembergo žemės mieste Bioblingene žiūrovų į rungtynes ateidavo labai nedaug ir net finalo mačą stebėjo vos apie 4 tūkstančius žmonių.
Skirtingai nei prieš dvejus metus, per šio čempionato atrankos varžybas didelių staigmenų nebuvo ir į finalo etapą pateko visų tradicinių krepšinio valstybių komandos. Vokietijos arenose viskas irgi klostėsi pagal scenarijų, kurį būtų parašę daugelis krepšinio situacijoje besigaudančių sporto mėgėjų – geriausiai žaidė komandos, sėkmingai rungtyniavusios ir septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusiuose oficialiuose turnyruose.
Vis dėlto ramybe čempionate nė nekvepėjo, atkaklių dvikovų netrūko, o sirgaliai dar prieš turnyrą pradėjo gyventi didžiojo mūšio tarp tuometinių Europos krepšinio lyderių – SSRS ir Jugoslavijos ekipų – nuotaikomis. Intrigą ypatingai stiprino tai, kad jėgų santykis kasmet vis labiau sviro į Jugoslavijos pusę ir 1970 metais šios šalies krepšininkai pirmą kartą tapo pasaulio čempionais.
Tuo tarpu SSRS rinktinėje po nesėkmingų pasaulio pirmenybių įvyko svarbių permainų ir jos treneriu vietoj Aleksandro Gomelskio buvo paskirtas Vladimiras Kondrašinas.
Lemiamos akistatos link du Europos krepšinio milžinai keliavo tvirtais žingsniais. SSRS ekipa iki pat finalo visas rungtynes laimėjo dviženkliu skirtumu ir net pusfinalio varžovę Italiją sutriuškino 93:66. Nedaug atsiliko ir Jugoslavijos komanda, tik pirmajame ture turėjusi rimtai paplušėti per mačą su Bulgarija, o po to pasiekusi penkias įtikinamas pergales, tarp jų – rezultatu 100:75 pusfinalio dvikovoje su Lenkija.
Finalas pateisino visus lūkesčius. Jugoslavai geriau pradėjo rungtynes ir pabėgo į priekį 25:14, tačiau taškus daugiausia rinko metimais iš toli ar vidutinio nuotolio. Po krepšiu šeimininkavo sovietų krepšininkai, tarp kurių labiausia pasižymėjo finalo atradimu tapęs Alžanas Žarmuchamedovas, vieną po kitos laimėdavęs dvikovas su varžovų lyderiu Krešimiru Čosičiumi.
Jugoslavams nerandant kelių po krepšiu ir dėl nuovargio suprastėjus vidutinių bei tolimų metimų taiklumui, iniciatyva perėjo į SSRS komandos rankas. Tiesa, pirmąjį kėlinį ji pralaimėjo 33:37, bet po pertraukos persvėrė rezultatą ir šventė pergalę 69:64.
Vienas naudingiausių SSRS rinktinės krepšininkų vėl buvo jos kapitonas Modestas Paulauskas. Finale lietuvis įmetė 12 taškų, o per visas 7 čempionato rungtynes surinko 115 (vidutiniškai 16,4 taško). Ketvirtąkart Europos čempionu tapęs M.Paulauskas rezultatyviausių turnyro žaidėjų sąraše užėmė aštuntąją vietą ir buvo išrinktas į geriausių krepšininkų penketą.
Kartu su Kauno „Žalgirio“ puolėju čempionato simboliniame penkete atsidūrė kitas SSRS rinktinės lyderis Sergejus Belovas, dvi Jugoslavijos komandos žvaigždės Nikola Plečašas ir K.Čosičius bei rezultatyviausias turnyro žaidėjas lenkas Edwardas Jurkiewiczius. K.Čosičius taip pat gavo geriausio čempionato krepšininko prizą.
Bronzos medalius Vokietijoje laimėjo po labai ilgos pertraukos ant garbės pakylos užlipusi Italijos rinktinė (ji šios akimirkos laukė nuo 1946 metų, kai pirmajame pokario čempionate Ženevoje užėmė antrąją vietą), kurioje įsižiebė dvi jaunos žvaigždės: Dino Meneghinas (tuo metu buvo 21-erių) ir Pierluigi Marzorati (čempionato metu pažymėjo 19-ąjį gimtadienį). Po to šiedu žaidėjai buvo Italijos krepšinio veidas kone du dešimtmečius.
Galutinė rikiuotė
1. SSRS, 2. Jugoslavija, 3. Italija, 4. Lenkija, 5. Čekoslovakija, 6. Bulgarija, 7. Ispanija, 8. Rumunija, 9. Vokietija, 10. Prancūzija, 11. Izraelis, 12. Turkija.
Finalas
SSRS – Jugoslavija 69:64 (A.Žarmuchamedovas 16, S.Belovas 14, M.Paulauskas 12/Z.Kneževičius 16, K.Čosičius 12, L.Simonovičius 11).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. E.Jurkiewiczius (Lenkija) – 158, 2. J.Zidekas (Čekoslovakija) – 143, 3. A.Gilles‘is (Prancūzija) – 140, ... 8. M.Paulauskas (SSRS) – 115.
Geriausias žaidėjas
K.Čosičius (Jugoslavija).
Geriausių žaidėjų penketas
N.Plečašas (Jugoslavija), S.Belovas (SSRS), M.Paulauskas (SSRS), E.Jurkiewiczius (Lenkija), K.Čosičius (Jugoslavija).