Prieš dešimt dienų D.Redikui atrodė, kad gyvenimas negali būti gražesnis. Jis bučiavo pasaulio jaunimo pirmenybėse Latvijoje iškovotą aukso medalį ir spindėdamas iš laimės kirpo čempionams priklausantį krepšio tinklelį.
D.Redikas priiminėjo sveikinimus iš tūkstančių lietuvių ir šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Tačiau viskas apvirto aukštyn kojomis kartu su dar vienu pasaulio jaunimo čempionu Arnu Butkevičiumi nuvykus į Bilbao (Ispanija) ir prisidėjus prie metais vyresnių vaikinų komandos.
Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionate Lietuvos komandos reikalai yra labai prasti.
Pirmajame etape savo grupėje likę ketvirti, Mariaus Linarto treniruojami krepšininkai vargsta ir turnyre dėl 13–16 vietų.
Pralaimėjusi serbams (64:95) ir kroatams (76:82), Lietuvos rinktinė pagaliau įveikė Austriją (91:68). Nors 4 nesėkmių serija nutraukta, virš lietuvių tebekabo grėsmė nusiristi į B lygą, kur nugarmės dvi prasčiausios komandos.
Po laisvos dienos lietuviai šiandien pradeda antrą ratą ir dar po kartą žais su Serbija, Kroatija ir Austrija. Tikriausiai reikės bent dviejų pergalių, kad ši 20-mečių rinktinė išgelbėtų pasaulio čempione tapusią komandą.
Lietuvos krepšinio federacija kūrė planus 2012 metų Europos dvidešimtmečių čempionatą rengti mūsų šalyje, bet dabar svarbiausia išvengti B lygos, kur tektų žaisti su tokiomis ekipomis kaip Liuksemburgas, Islandija ar Norvegija.
– Dovydai, po triumfo pasaulio čempionate Latvijoje tokio košmaro turbūt neįsivaizdavote net blogiausiame sapne? – „Lietuvos rytas” paklausė D.Rediko.
– Jei kas nors būtų pasakęs, kad su šiais vaikinais žaisime tik dėl 13–16 vietų, būčiau pasiūlęs kirsti lažybų iš bet kokios sumos.
Buvau įsitikinęs, kad viskas bus gerai. Net tikėjausi sugrįžti su dar vienu medaliu.
Sunku po euforijos kristi į duobę. Visi išgyvena. Kremtuosi ir aš – gal mes su Arnu neprisiderinome prie rinktinės ir ją išbalansavome?
– Po pirmojo etapo kalbėjote, kad jums nesiseka žaisti lietuviško krepšinio. Ką turėjote galvoje?
– Nors esame krepšinio šalis, kažkodėl ne varžovai, bet mes taikomės prie jų žaidimo. Galbūt mes patys išaukštiname kitas komandas, padarome iš jų žvaigždes.
Nebepavyko žaisti paprasto lietuviško krepšinio: kai reikia pabėgti į greitą puolimą, kai reikia pataikyti įprastus metimus. Pernelyg daug klydome, kartais tiesiog vaikiškai.
Su vokiečiais žaidėme tikrai neblogai, buvome užsidegę 120 proc. Bet nepataikėme iš po krepšio, buvo ne mūsų diena, ir viskas sugriuvo.
– Ar jaučiatės palūžę psichologiškai?
– Tikrai buvome duobėje, bet stiprus yra tas, kuris sugeba iš jos išlipti.
Mače su Austrija susikaupėme, padarėme tai, ką turėjome atlikti. Dabar kausimės su serbais ir kroatais.
Nors padėtis tikrai bloga, šnekamės su treneriais, tarpusavyje ir bandome kažką daryti. Norime ištaisyti klaidas, žaisti kuo geriau ir stengtis išsaugoti vietą A lygoje.
– Ką reiškia žaisti antrajame čempionate iš eilės?
– Jaučiuosi pavargęs. Pasitaiko ir psichologinio nuovargio duobių.
Tačiau žinau, ko čia atvažiavau, su kokiu užrašu ant marškinėlių žaidžiu, ir stengiuosi, kiek galiu.
Kad ir kaip blogai būtų, mus stebi agentai, klubų atstovai, artimieji, visa Lietuva.
– Ar teko čempionate pasikalbėti su Serbijos rinktinės strategu Aleksandru Džikičiumi, kuris ateinantį sezoną jus treniruos Vilniaus „Lietuvos ryte”?
– Kelis kartus susidūrėme viešbutyje. Jis šmaikštus ir malonus žmogus, bus įdomu su juo dirbti Vilniuje.
Bet dabar ir mes, ir jis turime savų rūpesčių.
– Ar įsivaizduojate, kaip pasaulio čempionams kitąmet tektų žaisti B lygoje?
– Ne, nes manau, kad taip nebus. Suvokiame likusių rungtynių reikšmę.
Nėra net minčių apie B lygą. Pasiryžę padaryti viską, kad ten neatsidurtume.