Aštuoni Europos čempionės titulai iš eilės ir vienuolika aukso medalių komplektų per dvylika turnyrų. Toks iki 1973 metų buvo beveik neįveikiamos SSRS rinktinės rezultatas Senojo žemyno pirmenybėse. Nuo tada, kai 1947 metais debiutavo stipriausių Europos komandų forume, sovietų krepšininkai aiškiai dominavo šiose varžybose, o daugeliui kitų šalių rinktinių per rungtynes su SSRS komanda net ir pralaimėjimas nedideliu skirtumu prilygdavo pergalei.
Vis dėlto XX amžiaus septintajame dešimtmetyje situacija pamažu pradėjo keistis ir Europos krepšinyje atsirado nauja jėga – lėtai, bet užtikrintai galvą kėlusi Jugoslavijos rinktinė. Iš pradžių jugoslavai 1969 metais nutraukė rekordinę SSRS ekipos 59 pergalių seriją, o praėjus dar ketveriems metams pasiekė ir svarbiausią tikslą – nuvertė buvusius nepakeičiamus čempionus nuo Europos krepšinio sosto.
Ši Jugoslavijos krepšinio pergalė nebuvo netikėta ir brendo ne vienerius metus. Nuo 1961 metų jugoslavai penkis kartus laimėjo sidabro ar bronzos medalius (tarp prizininkų nepateko tik 1967 metais), o 1970 metais žaisdami namie pirmą kartą tapo pasaulio čempionais.
Stipriausi pasaulyje, bet ne Europoje? Tokia padėtis Jugoslavijos krepšininkų negalėjo tenkinti ir 1973-iaisiais jie užėmė dar vieną viršūnę. Aukščiausio lygio varžybose jau apsitrynę kroatai Krešimiras Čosičius ir Vinko Jelovacas bei pirmą kartą Europos čempionate rungtyniavę, bet be jokio jaudulio į mūšį žengę serbai Draganas Kičanovičius, Draženas Dalipagičius ir Zoranas Slavničius pergalingai įveikė visą turnyro distanciją ir Senajame žemyne pradėjo Jugoslavijos erą. Šios šalies komanda po to tapo stipriausia ir 1975, ir 1977 metais, o penki minėti žaidėjai laimėjo po tris aukso medalius.
1973 metais Barselonoje Jugoslavijos rinktinei net nereikėjo pačiai įveikti SSRS komandos. Tai padarė pusfinalyje buvusiems čempionams lemtingą smūgį sudavusi ir savo aistruolių akivaizdoje sidabro medalius iškovojusi Ispanijos komanda. Ji prizininke tapo vos antrą kartą, o sugrįžimo į elitą laukė nuo 1935 metais vykusio pirmojo žemyno čempionato, kuriame irgi užėmė antrąją vietą.
Ispanų sėkmės priežastis buvo ne vien savų aistruolių palaikymas. Šeimininkų komandai labai padėjo du natūralizuoti amerikiečiai Wayne‘as Brabenderis ir Cliffordas Luykas, kurių pasirodymas
Ispanijos rinktinės gretose pradėjo krepšininkų iš JAV natūralizacijos erą Senajame žemyne.
W.Brabenderis ir C.Luykas į Ispaniją persikėlė septintajame dešimtmetyje. Abu daugiau nei pusantro dešimtmečio atstovavo Madrido „Real“ ekipai, gavę Ispanijos pilietybę tapo rinktinės lyderiais, o baigę karjerą liko gyventi juos svetingai priėmusioje Pirėnų šalyje.
Kadangi žaidė „Real“ klube, Barselonoje abu amerikiečiai paprastai būdavo nušvilpiami ir ispanai net prieš Europos čempionatą būgštavo, kad katalonų sirgaliai juos sutiks priešiškai. Vis dėlto magiška rinktinės aprangos galia pakeitė publikos požiūrį – 1973 metų rudenį W.Brabenderis ir C.Luykas pusantros savaitės galėjo mėgautis visuotine meile net amžinų priešų teritorijoje.
Saldžiausią šventę savo sirgaliams Ispanijos krepšininkai sukūrė turnyro pusfinalyje įveikę 1972 metų olimpinę čempionę SSRS rinktinę. Didžioji šio mačo dalis turnyro favoritams nežadėjo nieko bloga, tačiau tik iki tos akimirkos, kai ispanų treneris Antonio Diazas Miguelis nusprendė griebtis paskutinio nepabandyto ginklo – aikštės gynybos. Dažnai keisdami jos variantus ispanai sutrikdė varžovus ir išplėšė istorinę pergalę 80:76.
Finale sukurti antro stebuklo Ispanijos krepšininkams nepavyko. Jie jau antrojo kėlinio pradžioje atsiliko nuo Jugoslavijos rinktinės 31:51 ir pralaimėjo paskutinę čempionato dvikovą 67:78.
„Per daug džiaugėmės pergale prieš SSRS komandą. Šventėme taip tarsi viskas jau būtų pasibaigę ir visai pamiršome rungtynes su Jugoslavija“, - kodėl nesugebėjo pasipriešinti finalo varžovams, aiškino ispanų kapitonas Francescas Buscato.
Katalonas F.Buscato buvo viena ryškiausių čempionato žvaigždžių ir kartu su W.Brabenderiu, rusu Sergejumi Belovu, kroatu K.Čosičiumi bei rezultatyviausiu turnyro žaidėju bulgaru Atanasu Golomejevu pateko į geriausių krepšininkų penketą.
Galutinė rikiuotė
1. Jugoslavija, 2. Ispanija, 3. SSRS, 4. Čekoslovakija, 5. Italija, 6. Bulgarija, 7. Izraelis, 8. Turkija, 9. Rumunija, 10. Prancūzija, 11. Graikija, 12. Lenkija
Finalas
Jugoslavija – Ispanija 78:67 (K.Čosičius 23, Z.Slavničius 12, D.Dalipagičius 9/W.Brabenderis 22, F.Buscato ir C.Luykas po 10).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. A.Golomejevas (Bulgarija) – 156, 2. T.Tarau (Rumunija) – 139, 3. W.Brabenderis (Ispanija) – 138.
Geriausių žaidėjų penketas
F.Buscato (Ispanija), S.Belovas (SSRS), W.Brabenderis (Ispanija), K.Čosičius (Jugoslavija), A.Golomejevas (Bulgarija).