Pirmieji klaipėdiečio iššūkiai
„Priimsiu, kai pasieksi krepšio tinkliuką“, - paplekšnojęs per petį į treniruotę atėjusiam ketvirtokui ištarė Vladas Knašius.
Legendinio jaunųjų Klaipėdos krepšininkų ugdytojo žodžiai buvo skirti ne kam kitam, o į jo grupę pasiprašiusiam Modestui Paulauskui. V.Knašius jo amžiaus vaikų tuo metu netreniravo, todėl būsimai Lietuvos krepšinio žvaigždei nubrėžė pirmą ir ko gero vieną sudėtingiausių iš daugelio jo karjeros tikslų.
Tinkliukas tada dar buvo per aukštai, tačiau ūpo siekti krepšinio aukštumų tai nesumažino. M.Paulausko charakteris buvo kitoks ir sulaukęs iššūkio jis nesitraukdavo, bet tik dar atkakliau kibdavo į darbą, o V.Knašius greitai pamatė, kad į jo rankas pateko tikras krepšinio brangakmenis.
Būdamas keturiolikos M.Paulauskas jau žaidė Klaipėdos jaunučių rinktinėje, netrukus – ir jaunių, kur jo komandos draugai buvo dvejais ar trejais metais vyresni paaugliai, o penkiolikos sulaukė kvietimo ir į Klaipėdos „Maisto“ komandą, kuri dalyvavo Lietuvos pirmenybėse.
1962 metais M.Paulauskas jau buvo vienas pagrindinių „Maisto“ krepšininkų ir padėjo reprezentacinei Klaipėdos komandai padaryti tai, kas atrodė neįmanoma – tapti pirmąja ne Kauno miestui atstovavusia Lietuvos čempione. Per lemiamą mačą su Vilniaus „Kibirkštimi“ setyniolikmetis klaipėdiečių puolėjas įmetė 21 tašką.
Kitas, savaime suprantamas jaunojo talento karjeros žingsnis buvo stipriausias Lietuvos klubas – SSRS čempionate rungtyniavęs Kauno „Žalgiris“. Jo marškinėlius M.Paulauskas apsivilko 1962-aisiais.
Į rinktinę – antruoju bandymu
Dvikovos su subrendusiais vyrais dar labiau užgrūdino M.Paulauską ir 1964 metais jis pirmą kartą buvo pakviestas į SSRS rinktinę. Lietuvis kartu su geriausiais sovietų krepšininkais rinktinės stovyklose praleido visą pasiruošimo etapą ir tik prieš pat Tokijo olimpines žaidynes sužinojo, kad pagrindiniame dvyliktuke jo nebus.
Nuoskaudų dėl to, kad neišvyko svarbiausią pasaulio sporto šventę, neliko. Nors 19-mečiui vaikinui buvo apmaudu, jis puikiai suvokė, jog į rinktinę pateko joje žaisti labiau verti krepšininkai. Suvokė ir tai, kad toliau atkakliai dirbdamas ir siekdamas užsibrėžto tikslo, turės progų dalyvauti dar ne vieneriose olimpinėser žaidynėse, pasaulio ir Europos pirmenybėse.
Užsispyrimo M.Paulauskui netrūko, todėl po metų treneris Aleksandras Gomelskis jį vėl pakvietė į SSRS ekipos stovyklą.
„Kai 1965 metais išvykau į rinktinės stovyklą, taip pat dar nesijaučiau, kad galiu žaisti pagrindinėje sudėtyje. Tačiau gegužės pabaigoje Maskvoje prasidėjus Europos čempionatui jau patekdavau į starto penketą“, - M.Paulauskas net pats nusistebėjo, kaip greitai užsitarnavo tvirtą vietą SSRS vyrų rinktinėje.
Tvirti naujoko žingsniai
Vos debiutavęs rinktinėje M.Paulauskas iškart parodė A.Gomelskiui, kad treneris juo pasitikėjo ne veltui. 1965 metų Europos čempionate jaunas lietuvis buvo rezultatyviausias SSRS rinktinės žaidėjas.
M.Paulauskas puikiai žaidė ne vien per rungtynes su varžovais, kurie akivaizdžiai neprilygo meistriškumu SSRS komandai. Rinktinės naujoko negąsdino net galingiausi oponentai – per finalo dvikovą su Jugoslavijos ekipa jis įmetė 16 taškų.
Aukštai pakėlęs kartelę, kituose Europos čempionatuose M.Paulauskas jos nenuleido ir kituose trijuose turnyruose (1967, 1969 ir 1971 metais) irgi žaidė rezultatyviausiai SSRS ekipoje.
Kai 1967 metais pirmą kartą oficialiai buvo sudarytas geriausių žemyno pirmenybių kerpšininkų penketas, į jį pateko ir sovietų rinktinės puolėjas iš Lietuvos. Dar kartą simboliniame penketuke M.Paulauskas atsidūrė 1971-aisiais.
Iš viso M.Paulauskas laimėjo penkis Europos pirmenybių medalius: 1965, 1967, 1969 ir 1971 metais – aukso, 1973 metais – bronzos.
SSRS rinktinės kapitonas
1969 metais SSRS rinktinėje milžinišką autoritetą turėjęs M.Paulauskas buvo paskirtas komandos kapitonu. „Tai buvo trenerio A.Gomelskio sprendimas. Nebuvo jokių rinkimų, niekas neklausė nei mano, nei kitų žaidėjų nuomonės. Paprasčiausiai vieną dieną mane pakvietė rinktinės treneriai ir pasakė, kad būsiu kapitonas.
Tiesa, iš pradžių tiek aš, tiek A.Gomelskis truputį baiminomės, kad šiam sprendimui gali nepritarti dalis žaidėjų. Tuo metu labai didelį autoritetą turėjo Genadijus Volnovas ir treneris būgštavo, jog šis krepšininkas gali suburti savotišką opoziciją ir suskaldyti komandą į dvi stovyklas. A.Gomelskis netgi svarstė galimybę visai nekviesti G.Volnovo į rinktinę, bet aš su tuo nesutikau. Pasakiau – jei reikalingos tokios drastiškos priemonės, kapitonu geriau nebūsiu.
Vis dėlto A.Gomelskio būgštavimai nepasitvirtino, mūsų santykiai su G.Volnovu nepasikeitė ir jis net negalvojo kam nors keršyti. Geri draugai su G.Volnovu likome ir baigę karjerą“, - kaip tapo A.Gomelskio dešiniąja ranka aikštėje ir tarpininku tarp trenerio bei komandos draugų, pasakojo M.Paulauskas.
Kaip kapitonas M.Paulauskas pirmasis atsiimdavo SSRS rinktinės laimėtus prizus, tačiau šios pareigos nebuvo vien simbolinės. „Tai buvo savotiškas įpareigojimas. Turėjau būti pavyzdys kitiems žaidėjams, neturėjau teisės atsipalaiduoti. Tai nereiškia, kad privalėjau nuolat žaisti geriau nei kiti, kiekvienose rungtynėse pelnyti po 20 taškų. Turėjau būti pavyzdys savo asmeninėmis savybėmis.
Be to, A.Gomelskis neretai su manimi, kaip su kapitonu, tardavosi dėl komandos sudėties, žaidimo taktikos, klausdavo mano nuomonės sudarant į varžybas vyksiantį dvyliktuką“, - kokios buvo kapitono pareigos, aiškino M.Paulauskas.
Treneriai – kaip ugnis ir ledas
SSRS rinktinėje M.Paulauskas žaidė vadovaujant dviem didiems rusų treneriams: A.Gomelskiui ir Vladimirui Kondrašinui.
V.Kondrašinas pakeitė A.Gomelskį po sovietų ekipai nesėkmingo 1970 metų pasaulio čempionato, kuriame M.Paulauskas ir jo komandos draugai laimėjo tik bronzos medalius. A.Gomelskis tada buvo nušalintas ne vien dėl nepatenkinamo rezultato – prisidėjo ir trenerio padaryti muitinės taisyklių pažeidimai.
Krepšininkui iš Lietuvos daug gerų prisiminimų paliko darbas su abiem strategais: „Ir su A.Gomelskiu, ir su V.Kondrašinu dirbti buvo malonu ir naudinga. Jie buvo absoliučiai skirtingi žmonės – ir kaip asmenybės, ir kaip krepšinio specialistai. Tačiau negalima sakyti, kad kuris nors iš jų buvo geresnis. Jų paprasčiausiai neįmanoma lyginti.
A.Gomelskis buvo tikras diplomatas. Jis daug kalbėdavo, nuteikdavo komandą psichologiškai. V.Kondrašinas priešingai – nemėgdavo tuščiažodžiauti, ruošdamas rungtynėms tik iškeldavo kumštį ir apsiribodavo keliais žodžiais.
Pasikeitus treneriams, pasikeitė ir rinktinės taktika. V.Kondrašinas mėgo greitesnį žaidimą, jo manymu greitose atakose privalėjo dalyvauti visi penki aikštėje esantys krepšininkai. Savo klube – Leningrado „Spartak“ – jis turėjo Aleksandrą Belovą ir Aleksandrą Bološevą. Šiedu žaidėjai nebuvo tipiški vidurio puolėjai, labiau – sunkūs puolėjai, bet treneris juos panaudodavo „centro“ pozicijoje. V.Kondrašinui nepatiko lėti ir neatletiški Vladimiras Andrejevas bei Sergejus Kovalenka, kuriuos į rinktinę kviesdavo A.Gomelskis.
Tuo tarpu A.Gomelskis neįsivaizdavo savo komandos be aukštaūgių. Jis visuomet centre pastatydavo aukštą žmogų ir stengdavosi jį panaudoti. Toks žaidimo stilius A.Gomelskiui buvo įprastas dar nuo tų laikų, kai jis treniravo Rygos ASK su Janiu Krūminiu“.
„Galios ir švelnumo derinys“
Keliskart krepšinio aikštėse su M.Paulausku susidūręs amerikietis Gusas Gerardas sykį pavadino jį „žaidėju, sudarytu vien iš kampų“. „Ir visada į kurį nors kampą būtinai atsitrenksi. Jausmas tikrai nemalonus“, - lietuvį apibūdino varžovas iš JAV.
M.Paulauskas sutiko, kad šiame apibūdinime daug tiesos: „Anksčiau žaidėjui su kamuoliu buvo leidžiama daryti viską. Jis galėjo ir šiurkščiai atsistumti, ir alkūnėmis kelią prasiskinti. Mes tuo naudodavomės, dažnai sikdavome kontakto su varžovu. Tokie epizodai dažniausiai baigdavosi besiginančio krepšininko pražanga“.
M.Paulausko manymu tapti vienu geriausių pasaulio krepšininkų jam labiausiai padėjo tvirtas ir valingas charakteris bei nuolatinis pergalės troškimas: „Buvau užsispyręs. Kai žengdavau į aikštę, viską aplink pamiršdavau, matydavau tik kamuolį.
Iš pradžių varžovai manęs dar nežinojo ir gindamiesi nekreipdavo didelio dėmesio. Bet kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Kai tapau rinktinės lyderiu, mane dengdavo atidžiau ir kiečiau, neretai pasitaikydavo provokuojančių pražangų. Kartais per rungtynes girdėdavau varžovų trenerių nurodymus: „Muškit jį“. Bet tas „mušimas“ man netgi išeidavo į naudą, nes tik dar labiau užvesdavo“.
„Prastokai gyniausi, trūko ūgio. Būdamas vos 194 cm ūgio žaidžiau puolėjo pozicijoje, o varžovai dažnai būdavo dvimetriniai. Dar viena mano problema buvo tolimas metimas. Iš vidutinio nuotolio – keturių ar penkių metrų – pataikydavau puikiai, bet iš toliau įmesdavau retai. Laimė, tuomet dar nebuvo tritaškio metimo linijos“, - kad turėjo ir silpnų vietų, neslėpė buvęs SSRS rinktinės kapitonas.
„Modė įsisavino keletą triukų, kurie jam padėdavo įveikti bet kurį varžovą. Buvo labai galingas ir pasitikintis savimi. Jo pagrindinis principas: pralįsti, prastumti, bet įmesti. M.Paulauskas buvo retas galios bei švelnumo derinys ir, be abejo, buvo vienas geriausių krepšininkų ne vien Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir visoje Europoje“, - apie lietuvį kalbėjo treneris A.Gomelskis.
Žaidėjai prekiavo ginklais
Penkeriose žemyno pirmenybėse dalyvavęs M.Paulauskas laimėjo keturis aukso medalius. Tapti čempionu jam nepavyko tik 1973 metais, kai SSRS rinktinė tenkinosi bronzos apdovanojimais.
Tąkart sovietų krepšininkams sutrukdė ne vien varžovai, bet ir komandos viduje kilusios problemos – į čempionatą ji išvyko be trijų geriausių vidurio puolėjų A.Belovo, Alžano Žarmuchamedovo ir Ivano Dvornyj, kurie buvo diskvalifikuoti, nes keliaudami į Peru sostinėje Limoje vykusį pasaulio krepšinio festivalį įkliuvo muitininkams. Trys žaidėjai bandė per sieną pervežti ginklų.
Karjerą baigė anksti
Visą dešimtmetį, kurį žaidė SSRS komandoje, M.Paulauskas joje buvo vienintelis lietuvis.
Tiesa, septintojo dešimtmečio pabaigoje prie rinktinės slenksčio priartėjo Romualdas Venzbergas, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje – Algirdas Linkevičius. Šiedu „Žalgirio“ žaidėjai dalyvavo keliose treniruočių stovyklose ir neoficialiose varžybose, bet prasimušti į pagrindinį dvyliktuką nepajėgė.
R.Venzbergas ir A.Linkevičius nepretendavo tapti rinktinės lyderiais ar bent žaisti starto penkete, o rinkdamiesi vienuoliktą ar dvyliktą krepšininką treneriai atsižvelgdavo ne vien į meistriškumą.
„1967 metais į dvyliktąją vietą komandoje pretendavo R.Venzbergas ir ukrainietis Genadijus Čečura. G.Čečura turėjo daug draugų rinktinės branduolį sudariusioje Maskvos CSKA ekipoje, o R.Venzbergui „atstovavau“ aš vienas. Suprantama, jie buvo arčiau A.Gomelskio. Be to, prisidėjo ir Ukrainos krepšinio federacija, kuri aktyviau stengėsi prastumti į rinktinę savo atstovą“, - užkulisių niuansus atskleidė M.Paulauskas.
Deja, anksti į didįjį krepšinį atėjęs, M.Paulauskas gana anksti iš jo ir pasitraukė. Traumų nuvargintas puolėjas sportinę aprangą ant vinies pakabino 1976-aisiais, būdamas vos 31-erių.