Per daugiau nei septynis dešimtmečius Europos krepšinio čempionatai buvo rengiami įvairiausiose vietose. Geriausios žemyno komandos varžėsi ne vien uždarose sporto arenose ar futbolo stadionuose įrengtose krepšinio aikštėse, bet ir mugių paviljonuose, dviračių trekuose ar kitose laikinai krepšiniui pritaikytose patalpose.
Ko gero originaliausioje vietoje krepšininkams teko žaisti 1977 metais, kai pirmą kartą Europos čempionatą organizavę belgai vienos grupės komandas pasiuntė į nedidelę Ostendės sporto salę, įrengtą pertvarkius XVI amžiaus karališkas arklides.
Labiau pasisekė kitos grupės komandoms. Jos rungtyniavo modernioje Lježo arenoje, kurioje 1973 metais buvo surengtas Europos čempionų taurės finalas. Lježo „La Salle“ vyko ir lemiami 1977 metų žemyno pirmenybių mūšiai.
Komandų skaičius palyginti su praėjusiomis pirmenybėmis nepasikeitė, tačiau FIBA vėl sugrąžino varžybų sistemą, kuri galiojo iki 1973 metų: pirmajame etape buvo sudarytos dvi grupės po šešias komandas, po to vyko pusfinalio ir finalo dvikovos dėl visų dvylikos vietų.
Nors svarbiausiose turnyro rungtynėse susigrūmė favoritai, šis čempionatas buvo vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių per visą istoriją, o galingiausios Senajame žemyne Jugoslavijos ir SSRS ekipos tarpusavio akistatos link žygiavo vingiuotais keliais.
Įdomybės prasidėjo dar per atrankos varžybas, per kurias buvo eliminuotos šeštojo bei setintojo dešimtmečių milžinės Lenkijos ir Vengrijos rinktinės. Žinoma, aštuntojo dešimtmečio viduryje šios šalys jau buvo nustumtos į Europos vidutiniokių pozicijas, bet šiuo atveju svarbiausia buvo tai, kas jas aplenkė: Austrija ir Suomija, tai yra dvi komandos po 1977 metų į stipriausių žemyno komandų būrį daugiau neprasibrovusios nė sykio.
Staigmenų mėgėjams nebuvo kada nuobodžiauti ir Belgijoje prasidėjus finalo etapui. Pirmieji visus iš nuostabos kraipyti galvas privertė ispanai, pralaimėję trejas rungtynes iš eilės ir netikėtai greitai atsisveikinę su viltimis trečiame paeiliui čempionate papulti į geriausiųjų ketveriukę. Du jų pralaimėjimai Jugoslavijai ir Čekoslovakijai dar buvo paaiškinami, bet sutriuškinamas patirtas rungtyniaujant su olandais atrodė lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Ketvirtajame ture perkūnas driokstelėjo dar smarkiau – SSRS rinktinė pirmą kartą istorijoje nusileido Italijos krepšininkams. Griausmingų staigmenų atsargos ir tada dar nebuvo išsemtos ir penktajame ture Jugoslavijos ekipa turėjo pripažinti Čekoslovakijos komandos pranašumą.
Tiesa, jugoslavai pralaimėjimą į savo sąskaitą įsirašė savo valia. Prieš paskutiniąsias jų grupės rungtynes jau buvo aišku, kad kitoje grupėje pirma bus Italija, antra – SSRS. Jugoslavijos krepšininkai nenorėjo pusfinalyje žaisti su sovietų ekipa, o kad išvengtų šios akistatos, privalėjo savo grupėje irgi užimti antrąją vietą. Tai yra praleisti į priekį Čekoslovakijos komandą.
Taip ir atsitiko. Jugoslavai nuo pat mačo pradžios nepersistengė gindamiesi (per pirmąjį kėlinį prasižengė vos 4 kartus) ir rimtai žaisti pradėjo tik varžovams nutolus daugiau nei 20 taškų.
Favoritai atsigriebė pusfinalyje: Jugoslavija įtikinamai nugalėjo Italiją 88:69, o SSRS per kelias paskutines minutes sugebėjo nutolti nuo Čekoslovakijos 91:76. Šie rezultatai tarsi nubraukė visas staigmenas, nes į finalą pateko tos komandos, kurias visi ir tikėjosi išvysti lemiamame mače.
Paskutinis čempionato akordas vėl buvo jugoslaviškas. Serbas Aleksandaras Nikoličius akivaizdžiai pergudravo savo bendravardį rusą Aleksandrą Gomelskį ir Jugoslavijos rinktinė baigė turnyrą dar viena ne triuškinama, bet solidžia pergale 74:61. A.Gomelskis karštligiškai ieškojo išsigelbėjimo recepto, pabandė visus dvylika žaidėjų, tačiau gerokai trumpesnis atsarginių suolas (Jugoslavijos ekipoje žaidė tik septyni krepšininkai, du iš jų – be keitimo) nesutrukdė pietiečiams vėl pasipuošti auksu.
SSRS ekipa, kurioje antrame paeiliui čempionate nežaidė nė vienas lietuvis, tenkinosi sidabro medaliais, bronzos spalva nusidažė Čekoslovakijos komanda.
Galutinė rikiuotė
1. Jugoslavija, 2. SSRS, 3. Čekoslovakija, 4. Italija, 5. Izraelis, 6. Bulgarija, 7. Nyderlandai, 8. Belgija, 9. Ispanija, 10. Suomija, 11. Prancūzija, 12. Austrija.
Finalas
Jugoslavija – SSRS 74:61 (D.Dalipagičius 19, D.Kičanovičius 14, Z.Slavničius ir Z.Jerkovas po 12/V.Tkačenka 16, V.Žigilijus 11).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. K.Akerboomas (Nyderlandai) – 189, 2. M.Berkowitzius (Izraelis) – 166, 3. K.Brabenecas (Čekoslovakija) – 162.
Geriausias žaidėjas
Draženas Dalipagičius (Jugoslavija).