Žinoma, prezidentės vizitas krepšininkų treniruotėje susilauks dvejopų vertinimų: skeptikai rėks, jog renkami populiarumo taškai, o norintys pozityviai vertinti situaciją neprisimins, kuris valdžios atstovas iki šiol buvo aplankęs krepšininkus per pasiruošimą, ir pasidžiaugs, jog prezidentė žengė tokį žingsnį. Norintys nekęsti visada atras priežasčių. Tačiau aš norėčiau, jog didėtų „kitoje barikadų pusėje“ esančios gretos, t.y. didėtų pozityvius dalykus sugebančių įžvelgti žmonių skaičius.
Prezidentės kalbos krepšininkai klausė labai įdėmiai. Vyrų akyse dar labiau suspindėjo ryžtas ir noras kautis dėl šalies garbės. Ištarti sveikinimo žodžiai nepadarys stebuklo, tačiau rinktinei jie svarbūs, nes turbūt pirmąkart šalies vadovės dėmesys buvo parodytas jau per pasirengimą, o ne per prizininkų sutiktuves (kaip tapo įprasta). Galbūt tai šiek tiek trikdo ir kausto, tačiau visi sulaukę tokios garbios viešnios vizito pasijautė ypatingai.
Po rytinės treniruotės su LKF prezidentu vykome į Klaipėdos areną. Iš Vlado Garasto lūpų išgirdau, jog šio čempionato rengimo teises gavome 2004-aisiais. Tai buvo atvejis, neturintis precedento, kuomet Europos čempionato rengėjai buvo nuspręsti likus net 7 metams iki pirmenybių. Daug įdomių dalykų papasakojo V.Garastas – paporino ir apie posėdžius, kuriuose buvo priimami svarbūs sprendimai, ir „senosios chebros“ nuotykius prisiminė, ir trūkusią Sabo Achilo sausgyslę apkalbėjo.
Bet grįžkim prie dabartinės komandos. Visi kandidatai sveiki, nėra jokių nusiskundimų, treniruotėse vyrai dirba iš visos širdies, todėl bus labai gaila tų, kurie nepateks į dvyliktuką. Matydamas sportuojančius vyrus ir pats stengiuosi pajudėti. Keliai ir nugara neleidžia intensyviai žaisti krepšinio, tad tenka ieškoti kitų fizinio aktyvumo priemonių. Daug vaikštinėju, aktyviai lankau šokių treniruotes. Labai patinka šis vasaros atradimas, todėl ateityje planuoju daugiau laiko skirti šiam sportui. Dalyvauti TV šokių projekte tikrai neketinu! Tikiuosi, jog šokdamas palaikysiu fizinę formą. O šiaip, mano nuomone, visi inteligentiški vyrai turėtų mokėti pagrindinių šokių žingsnelius.
Dabar iš aktyviai sportuojančių daugiausia pokštauti gali Jonas Mačiulis, kadangi jis nėra kandidatas. Tiesa, dirba ne ką mažiau rimtai - gerina sveikatos būklę pagal individualią programą. Labai gaila, kad J.Mačiulis šiemet vyksiančiame čempionate negalės išbėgti į aikštelę vilkėdamas rinktinės marškinėlius. Tačiau net ir tai žinodamas Jonas stengiasi juokauti, nepasiduoda niūriai nuotaikai, kuri užkluptų ne vieną atsidūrus analogiškoje situacijoje. Galima pasidžiaugti LKF suteiktomis sąlygomis anksčiau rinktinėje rungtyniavusiam žaidėjui. Šitas globėjiškas pavyzdys turėtų būti norma. Tai ir savotiška padėka už ankstesnį indėlį, ir palaikymas sunkią žaidėjui akimirką.
Kitas Jonas treniruotėse visada atrodo labai susikaupęs ir rimtai nusiteikęs. J.Valančiūnas šią vasarą turbūt atsimins visą gyvenimą. Ir triumfas Rygoje su devyniolikamečių rinktine, ir 5-tasis šaukimas NBA naujokų biržoje, ir kvietimas treniruotis su vyrų rinktine. Tas vaikis geras. Labai geras. Norėtųsi, kad viskas sėkmingai jam susiklostytų ir ateityje...
Galbūt pozityviu pavyzdžiu galėtų būti istorija, kaip viskas pasisuko Roberto (Javtoko) gyvenime, kuomet po nelemtos avarijos jis buvo „nurašytas“, tačiau tikėdamas, būdamas ryžtingas ir daug dirbdamas ne tik atsistojo ant kojų, bet ir žaidžia krepšinį. Ir iš širdies žaidžia. Praėjusiais metais Turkijoje žaidė su didžiuliu skausmu. Kojos sutinusios, atrodo, paeit neturėtų. Bet sukandęs dantis kovojo. Už Lietuvą. Darė, ką galėjo. Kartais netgi atrodė, kad žaidė per „negaliu“. Tokie vyrai įkvepia kitus. Todėl nereiktų stebėtis, kad šiemet Robertas vėl išrinktas kapitonu.
Žaviuosi mūsų krepšininkais, tikiu trenerių štabu ir su didžiausiu nekantrumu laukiu čempionato kovų!