Išeivių sūnus P.Lubinas krepšinio dievu tapo ne JAV, o Lietuvoje

Konstantino Lubino ir Antaninos Vasiliauskaitės šeimoje 1910 m. sausio 10-ąją Los Andžele gimęs sūnus Pranas tėvų žemę pirmą kartą aplankė 1936 metais, tuoj po Berlyno olimpinių žaidynių.

Kai kiti JAV sportininkai laivu išplaukė namo, P.Lubinas kartu su tėvu Konstantinu, žmona Mary Agnes ir jos seserimi Florentina įlipo į priešinga kryptimi pajudėjusį traukinį.

Tuo metu niekas nežinojo, kad ši viešnagė bus tokia reikšminga Lietuvos krepšiniui, o P.Lubinas taps ryškiausia 1939-ųjų Europos čempionato žvaigžde.

Lubinai planavo Lietuvoje viešėti vos porą savaičių. Tačiau olimpinis čempionas tėvų žemėje praleido pustrečio mėnesio.

Lietuvos sporto vadovai, sužinoję apie P.Lubino atvykimą, paprašė jo pasidalinti patirtimi su vietos krepšininkais.

Kaune P.Lubinas surengė pirmąją trijų valandų treniruotę lietuviams. Nors apie ją nebuvo viešai skelbta, į Kūno kultūros rūmų salę susirinko ne vien krepšininkai, bet ir per 100 žiūrovų.

„Pradžioje P.Lubinas leido mūsiškiams žaisti vieniems, norėdamas pamatyti žaidimo lygį.

Vėliau jis pademonstravo įvairių mūsiškiams dar nematytų triukų. Taip pat pademonstravo puikų metimo stilių, parodė, kaip racionaliai dengti priešo žaidėją, ir kitų dalykų. Ta proga davė ir naudingų patarimų, pabrėždamas, kad reikia žaisti ir galva, vengti aklų žygių, kas pas mūsiškius dažnai pasitaiko”, – rašė „Lietuvos žinios”.

Iki tol nei šalies rinktinės, nei klubai nebuvo laimėję jokių tarptautinių rungtynių. Liūdna tradicija buvo sulaužyta 1936-ųjų lapkritį, kai į Kauną žaisti su CJSO klubu ir Kauno rinktine atvyko Rygos universiteto komanda.

Kiekvienas kaunietis tik slapčia svajojo apie pergalę. Juk Rygos ekipai atstovavo net keli 1935-ųjų Europos čempionai. Bet pirmąją dieną svečius 35:27 nugalėjo CJSO klubas, o antrąją 32:9 sutriuškino ir Kauno rinktinė.

„CJSO komandoje centrinė jėga buvo Lubinas, kuris ne tik puikiai rikiavo savo partnerius, bet ir pats tikslia pozicine nuovoka ir gerais metimais į krepšį išplėšė gražią pergalę”, – po pirmojo mačo apie 17 taškų pelniusį P.Lubiną rašė „Lietuvos aidas”.

Po antros dvikovos laikraštis teigė: „Lubinas buvo tiesiog latvių baubas ir pirmame kėlinyje gražiai primėtė; antrame latviai jį net keliese saugojo, užtat gavo daugiau veikimo laisvės kiti.”

„Jei tik Lietuvos krepšininkų užsidegimas nenustos plėtęsis, galiu patikinti, kad po kelerių metų jie bus pirmieji ne tik Pabaltijyje, bet ir visoje Europoje”, – po dviejų pergalių prieš Rygos klubą kalbėjo P.Lubinas.

Išties Lietuvos krepšininkai, padedami užjūrio tautiečių, tapo stipriausi Europoje.

P.Lubinas klydo tik dėl vienos detalės – Lietuvos rinktinei užkariauti žemyną prireikė ne kelerių metų, o šešių mėnesių. Tai pirmąsyk įvyko 1937-aisiais Rygoje.

Antrą kartą į Lietuvą P.Lubinas susiruošė 1938-ųjų vasarą. Jį pakvietė LFLS klubas.

Atvykęs P.Lubinas gyveno Lietuvoje daugiau nei 14 mėnesių – iki 1939 metų rugpjūčio pabaigos, kai Europoje kilus karo grėsmei Amerikos vyriausybė paragino savo piliečius grįžti namo.

P.Lubinas daugiau nei sezoną žaidė LFLS komandoje, 1939 m. padėjo Lietuvos rinktinei antrą kartą iš eilės tapti Europos čempione ir dirbo Kūno kultūros rūmų sporto instruktoriumi.

Kaune olimpinis čempionas vadovavo trenerių ir teisėjų kursams, treniravo šalies rinktinę, 1939 m. pradžioje kelias savaites dirbo su Klaipėdos, o 1939 metų birželį – su Vilniaus miesto krepšininkais.

Auksinio metimo autorius 1938 metų lapkritį Lietuvos rinktinei pradėjus rengtis Europos čempionatui P.Lubinas buvo paskirtas talkinti vyriausiajam treneriui Feliksui Kriaučiūnui. Šis 1939 m. sausį atsistatydino, o jo vietą užėmė P.Lubinas.

Europos čempionate Kaune jis buvo vienas rinktinės lyderių, tapęs auksinio metimo autoriumi.

Lietuvos komanda 1939-ųjų žemyno pirmenybėse laimėjo visas 7 rungtynes. 6 pergalės buvo įtikinamos, išskyrus dvikovą su latviais.

Kai paskutinę minutę rezultatą persvėrė Latvijos krepšininkai, lemiamus taškus pelnė P.Lubinas. Po jo metimo iš po krepšio kamuolys dar pašokinėjo ant lanko ir tarsi nenoromis perskrodė tinklelį.

Nors P.Lubinas Lietuvoje buvo neginčytinas autoritetas, kritikos neišvengdavo.

„Lubinas nepaprastai puikus žaidėjas ir dirigentas, bet negražų įspūdį daro nuolatinis jo rėkavimas aikštėje. Tebūnie tai palikta užkulisiams, per treniruotes”, – rašė „Lietuvos žinios” po Lietuvos rinktinės ir Amerikos lietuvių ekipos draugiško mačo 1938 m. per Tautinę olimpiadą.

Olimpinis čempionas sulaukdavo priekaištų net ir už pernelyg efektingą žaidimą. Iš krepšininkų tais laikais būdavo reikalaujama, kad jie stengtųsi visas rungtynes laimėti kuo didesniu skirtumu.

Tuo tarpu Amerikoje, kur buvo kitokia žaidimo filosofija, užaugusiam P.Lubinui tokie reikalavimai buvo nesuprantami ir jis stengdavosi žaisti kuo gražiau.

„Reikia apgailestauti, kad mūsų Lubinas kažkodėl įsileidžia į savotišką „humorą”, kuris žaidimą, tegu ir draugišką, paverčia nerimtu dalyku. Mes laukiame iš jo auklėjamos įtakos mūsų jauniesiems krepšininkams”, – rašė „Lietuvos aidas” po vienų parodomųjų rungtynių.

Ryškiausia tarpukario metų Lietuvos krepšinio žvaigždė gaudavo pylos ir už tai, kad per šalies čempionato rungtynes bandydavo savo autoritetu paveikti teisėjų sprendimus.

Trečios kelionės į Lietuvą P.Lubinui reikėjo laukti pusšimtį metų. Į šlovingų pergalių vietas jis sugrįžo tik 1989-ųjų rudenį, kai Kaune vyko Sporto halės ir Lietuvos rinktinės antrosios pergalės Europos čempionate 50-mečio minėjimas.

Lietuvos krepšinio milžinui labiausiai įstrigo dvi šventės akimirkos: kai jis buvo apjuostas plačia marga tautine juosta ir kai rengėjai paprašė pakartoti metimą, kadaise lėmusį Lietuvos rinktinės pergalę prieš Latvijos komandą.

„Įmesti po 50 metų man trukdė ta per pečius užrišta juosta.

Kamuolys tikslo nepasiekė. Salė nuščiuvo. Tada aš, garsiai nusijuokęs, lietuviškai paprašiau leisti pakartoti metimą. Pavyko. Tūkstančiai žmonių šaukė „valio”. Norėjau su kitais šokinėti į viršų, bet supratau, kad tai daryti trukdo ta pati gražioji per pečius perrišta juosta. Joje įaustas visas mano gyvenimas”, – vėliau pasakojo krepšinio legenda.

M.A.Lubin apie 1999 m. liepos 8 d. anapilin iškeliavusį vyrą kalbėjo: „Visas mūsų gyvenimas sukosi apie krepšinį. Pranas dėl krepšinio buvo tiesiog pamišęs. Kita vertus, tik dėl krepšinio jis ir bus prisimenamas.”