Darjušo ir jo brolio Kšyštofo pokštai vėl liejasi Lietuvos rinktinėje. Praėjusią vasarą į rinktinę dėl įvairių priežasčių neatvykę broliai šiais metais vėl kovoja dėl vietos komandoje, kuri kiek daugiau nei po mėnesio taps Europos čempionato šeimininke, dvyliktuke.
„Man didžiausia garbė atstovauti Lietuvai“, - tikina 30 metų 212 cm ūgio puolėjas.
Tačiau tiek jam, tiek ir jo broliui dėl vietos teks pakovoti - šį kartą stovykloje konkuruoja net 8 pajėgūs aukštaūgiai. Be Lavrinovičių, rinktinės stovykloje pluša Robertas Javtokas, Marijonas Petravičius, Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Paulius Jankūnas, Darius Songaila.
- Kaip jaučiatės po metų pertraukos vėl grįžęs į rinktinę? - lrytas.lt paklausė D.Lavrinovičiaus.
- Labai „fainai“. Visada noriu žaisti rinktinėje.
- Į rinktinės stovyklą atvykstate jau ne pirmą vasarą. Ar ši rinktinė - kuo nors išskirtinė?
- Iš esmės kažkokių išskirtinumų nėra. Gal tik labai didelė konkurencija tarp aukštaūgių, didelių žmonių. Visi dideli sveiki atvažiavo. O taip, kaip ir kiekvienais metais, tas pats.
- Ar jaučiasi, kad šis čempionatas vyks Lietuvoje? Didesnis žiniasklaidos ir pačių žmonių dėmesys?
- Iš žurnalistų didesnio dėmesio nematau - jis visada toks ir buvo. Bet žmonių dėmesys didesnis. Su kuo tik pašnekėsi, visi linki iškovoti medalį. Kiekvieną kartą tai sako, todėl net neturime teisės pralaimėti.
Kiekvienas žodis kalamas ir kalamas, todėl ta įtampa pradeda didėti. Nori tu to, ar nenori.
- Dėmesys nevargina?
- Nelabai. Tu žinai, kad tai yra tavo darbas. Čia kaip kiekvienam žmogui, kuris eina į darbą, o jo vis klausia: „Ar tau nenusibodo čia sėdėti, kažką daryti?“ Čia mūsų darbas ir jis negali nusibosti. Dirbi ir viskas.
- Į pagrindinį dvyliktuką šią vasarą pretenduoja 7 pajėgūs aukštaūgiai. Ar nesibaiminate, kad šį kartą galite likti už borto?
- Aišku, kad nebijau. Žinau, ką sugebu. Čia bus trenerio sprendimas - jeigu aš jo sistemai netinku, tegul pasako „ne“. Svarbiausia, kad Lietuvos rinktinei būtų naudingiau. Svarbiausia, kad laimėtų Lietuva.
- Esate ramus dėl vietos pagrindinėje sudėtyje?
- Niekas nėra ramus. Pirmiausia, reikia sulaukti trenerių sprendimo, kurie krepšininkai gali palikti komandą. Po to išlieka traumų ar kitų nesėkmių grėsmė. Gali atsitikti bet kas - iki čempionato liko mėnuo. Niekas nėra garantuotas.
- Savo sportine forma esate patenkintas?
- Tfu tfu tfu (tris kartus pabeldžia į medį). Per pastaruosius dvejus metus ne senstu, o jaunėju. Jaučiuosi puikiai.
- Šią vasarą į stovyklą atvyko ir senoji gvardija, ir daug jaunimo. Ar dvi kartos gerai sutaria?
- Sutariame labai gerai. Kiekvienais metais susirenka geri krepšininkai, kurie kartu yra ir puikios asmenybės. Žmonių su blogu charakteriu čia nėra. Labai svarbu, kad krepšinyje būtų ne tik geri krepšininkai, bet ir geri žmonės.
Kiek metų žaidžiu rinktinėje, jokių konfliktų nėra buvę. Aišku, sportinis pyktis būna, bet už aikštelės ribų - viskas puiku.
- Dalį praėjusio sezono teko vienoje komandoje (Stambulo „Fenerbahce Ulker“ - red.) žaisti su Šarūnu Jasikevičiumi. Kokia jo sportinė forma?
- Šnekėti galima daug, bet jūs pamatysite. Daug kas sako, kad jam jau daug metų, kad jis jau ne viską gali padaryti. Bet Turkijos krepšinio pirmenybių finale, galima sakyti, jis ištempė visą komandą. Kokiose trejose rungtynėse jis vienas mus traukė. Tai viską pasako.
Jis gali žaisti. Aišku, rungtyniauti visas 40 minučių jam gali būti sudėtinga, bet sureguliavus krūvį, jis būtų labai naudingas ir daug duotų rinktinei.
- Šią vasarą pasirašėte sutartį su Maskvos CSKA. Ar šiam pasirinkimui turėjo įtakos, kad komandą treniruoja Jonas Kazlauskas, o rungtyniauja Ramūnas Šiškauskas?
- Susidėjo viskas. Ir kaina, ir geros sąlygos, o kad komandą treniruoja lietuvis - labai didelis pliusas. Be to, ir namai netoli.
- Per pastaruosius ketverius metus žaisite ketvirtoje komandoje? Patinka keisti klubus ir gyvenamąją vietą, ar tai tik atsitiktinumas?
- Gal net taip ir įdomiau. Esu labai patenkintas savo karjera. Man svarbiausia - trenerio pasitikėjimas. Patinka daug žaisti - po 20-30 minučių. Galbūt šį sezoną žaidžiau mažiau, bet jaučiau trenerio pasitikėjimą ir darydavau tai, ką liepdavau. Man tai - didžiausias malonumas.
- Teko dirbti su daug garsių trenerių. Su kuriuo iš jų labiausiai patiko dirbti?
- Ko gero, su Ettore Messina (kai italas treniravo Madrido „Real“ - red.). Jis labai reiklus - ir sau, ir kitiems. Tikras profesionalas. Tačiau kiekvienas treneris turi savo pliusų ir minusų. Vienas treneris palieka gerą įspūdį kaip žmogus, kitas - kaip profesionalas. Visi skirtingi.
- Brolis Kšyštofas nepavydi, kad jūs keičiate klubus, o jis - vis Sienos „Montepaschi“ komandoje?
- Aišku, jis galbūt norėtų pabandyti laimę ir kitur, sulaukia ir pasiūlymų. Tačiau šeima Sienoje jau priprato, vaikai eina į darželį. Pačiam Kšyštofui ten sekasi, gerai jis žaidžia, visi jį ten myli. Būtų protingiau, kad jis ten ir liktų.