Sensacingi čempionai
Apie Italijos futbolo rinktinę kalbama, kad ji laimi tik tada, kai pergalių nesitiki net ištikimiausi aistruoliai. Jei italai laikomi favoritais, juos prislegia atsakomybės našta ir „squadra azzurra“ būna išmetama iš varžybų ankstyvose jų stadijose, tačiau tuose turnyruose, į kuriuos keliauja nekeldami sau didelių tikslų, italai žaidžia atsipalaidavę ir sugeba nuversti kalnus.
Visa tai tinka ne tik futbolininkams, bet ir Italijos krepšininkams. Jie du kartus tapo Europos čempionais, ir abi pergales pasiekė tada, kai dauguma specialistų kalbėjo, kad Italijos rinktinė smarkiai atsilieka nuo žemyno krepšinio lyderių.
1983 metais treneris Sandro Gamba į Prancūziją atsivežė savitą komandą, kuri buvo patirties ir jaunystės lydinys. Ilgamečiams lyderiams Dino Meneghinui ir Pierluigi Marzorati jau buvo per 30 ir daug kam atrodė, kad jų žvaigždės jau leidžiasi. Tuo tarpu gabiausiam jaunam žaidėjui Antonello Rivai sukako vos 21-eri ir jis dar nebuvo laikomas imtis lyderio naštos galinčiu krepšininku.
Sudėjus šiuos komponentus į vieną vietą atrodė, kad „squadra azzurra“ įžengė į pereinamąjį laikotarpį, tačiau čempionatas parodė, kad D.Meneghinas ir P.Marzorati dar turi, o A.Riva jau turi užtektinai parako net ir aukščiausiems tikslams.
Italijos rinktinė 1983 metų Europos čempionate nepatyrė nė vienos nesėkmės. Maža to, rimtų pralaimėjimo grėsme per visą turnyrą būsimiems nugalėtojams kilo tik vieną kartą – pirmose rungtynėse su ispanais, kurias italai laimėjo 75:74. Tose rungtynėse pergalę varžovams ant lėkštutės atnešė patys ispanai. Jie beveik visą laiką pirmavo, o likus vos 5 sekundėms vis dar buvo priekyje vienu tašku ir turėjo kamuolį. Tačiau ispanų įžaidėjas Juanas Antonio Corbalanas vietoj to, kad saugiai laikytų kamuolį savo rankose, pabandė atlikti rizikingą perdavimą ir buvo nubaustas P.Marzorati greitoje atakoje pelnytais taškais.
Atidarymo mače netikėtai iš beviltiškos padėties išsigelbėję Italijos krepšininkai pasijuto lyg ant sparnų. Šie sparnai nunešė juos iki pat auksinio finišo.
Kylančių žvaigždžių debiutas
Prancūzijos arenose sirgalių žvilgsniai labiausiai krypo į du Europos čempionate pirmą kartą žaidusius jaunus supertalentus: 18-mečius lietuvį Arvydą Sabonį ir kroatą Draženą Petrovičių.
Kad jiems priklausys Europos krepšinio ateitis, niekas nebejojo, bet daug kas tikėjosi įspūdingo kylančių žvaigždžių prisistatymo jau 1983 metų žemyno pirmenybėse. Tikėjusieji A.Saboniu ir D.Petrovičiumi nesuklydo – vos pasirodė rinktinėse abu 18-mečiai iškart tapo svarbiais žaidėjais.
Ypač galingai rungtyniavo A.Sabonis. Jis įmesdavo 17,7 taško, buvo rezultatyviausias SSRS komandos krepšininkas ir paliko tokį stiprų įspūdį čempionatą stebėjusiems žurnalistams, kad šie jaunąjį Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėją išrinko į pirmąjį geriausių turnyro žaidėjų penketą.
Daug dėmesio sulaukė dar vienas krepšininkas – graikų kilmės amerikietis Nikos Galis. Jis rungtyniavo jau antrame žemyno čempionate, bet prieš dvejus metus niekuo ypatingu neįsiminė – nors buvo rezultatyviausias Graikijos rinktinėje, 19,6 taško vidurkis žaidžiant čempionato autsaiderių komandoje tikrai nebuvo tas rodiklis, kuris galėjo nustebinti Europą.
1983-iaisiais N.Galis pražydo visai kitomis spalvomis. Tiesa, jo komanda ir toliau buvo autsaiderė, tačiau 33,5 taško pelnydavusio krepšininko nepastebėti buvo nebeįmanoma. Ypač po paskutiniųjų rungtynių, kuriose graikai kovodami dėl priešpaskutinės vietos 102:97 įveikė švedus, o 25 metų N.Galis pelnė 44 taškus ir pasiekė Europos čempionatų rezultatyvumo rekordą.
SSRS ekipoje – trys lietuviai
A.Sabonis per 1983 metų Europos čempionatą nebuvo vienintelis lietuvis SSRS rinktinėje. Treneris Aleksandras Gomelskis į komandą taip pat pakvietė Sergejų Jovaišą bei Valdemarą Chomičių, kuriems tai buvo antrosios žemyno pirmenybės.
Deja, trys lietuviai iš jų grįžo tik su bronzos medaliais.
SSRS rinktinė buksavo nuo pirmųjų mačų ir per du pirmuosius turus turėjo smarkiai paplušėti, kad įveiktų Lenkijos ir Izraelio komandas. Vėliau reikalai pasitaisė – sovietų krepšininkai pasiekė tris triuškinamas pergales ir laimėjo savo grupės varžybas.
Vis dėlto žaidimo ritmo pajusti nepavyko ir pusfinalyje SSRS ekipa turėjo pripažinti Ispanijos rinktinės pranašumą 94:95. Šis rezultatas yra šiek tiek apgaulingas, nes ispanai rungtynių pabaigoje pirmavo solidžiu skirtumu 91:80, o karštligiškai vijęsi sovietų krepšininkai varžovus tik išgąsdino, bet realios galimybės laimėti neturėjo.
„Mūsų grupė buvo per silpna. Pasiekę lengvas pergales pagalvojome, kad atkaklaus pasipriešinimo nesulauksime iki čempionato pabaigos. Kai nepavyko iškart atsiplėšti nuo ispanų, sutrikome ir nežinojome, ką daryti“, - po čempionato teisinosi SSRS rinktinės įžaidėjas Stanislavas Jeriominas.
Dešimtmečio muštynės
Dar žemiau negu SSRS rinktinė smuko Jugoslavijos komanda. Ji užėmė tik septintąją vietą ir vos antrą kartą nuo septintojo dešimtmečio pradžios neužlipo ant garbės pakylos.
Jugoslavai savo galimybėmis privertė suabejoti jau per pirmąsias rungtynes. Po to sulig kiekvienu maču šios abejonės vis didėjo. Pralaimėjimas ispanams, per milžiniškus vargus išplėštos pergalės prieš prancūzus ir graikus buvo visai ne tokie rezultatai, kurių iš savo komandos laukė Jugoslavijos sirgaliai.
Vis dėlto net ir kankindamiesi jugoslavai iki pat paskutiniųjų pirmojo etapo rungtynių išsaugojo galimybes patekti į pusfinalį. Jei jugoslavai būtų bent dviem taškais įveikę italus, jie būtų laimėję savo grupės varžybas ir pratęsę kovą dėl medalių.
Lemiamo mačo pirmajame kėlinyje Jugoslavijos ekipai viskas klostėsi puikiai. Tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė varžovai, o pergalei vis labiau panašėjant į miražą jugoslavų nervai neišlaikė: D.Petrovičius imtynių veiksmu parvertė Enrico Gilardi ir aikštėje kilo didžiausios Europos čempionatų istorijoje masinės muštynės. Kelias minutes kumščiais mosavo beveik visi abiejų komandų žaidėjai – ant suolo liko tik du Jugoslavijos ekipos veteranai Krešimiras Čosičius ir Draženas Dalipagičius.
Nors visą košę užvirusiam D.Petrovičiui tuo metu buvo vos 18-ka, jam tai nebuvo pirmas rimtas incidentas. Tų pačių metų pavasarį Šibeniko „Šibenka“ klubo snaiperis panašiomis aplinkybėmis (jo komandai praradus viltis laimėti) įsivėlė į rimtą konfliktą per R.Koračo taurės finalo rungtynes su Limožo CSP ekipa.
Likimo ironija, per Europos čempionatą jugoslavai žaidė Limože, o jų pirmieji varžovai buvo prancūzai, kuriems atstovavo ir keli CSP klubo krepšininkai. Jugoslavijos rinktinės treneris Pino Džerdža žinodamas savo jauniausio žaidėjo karštą būdą ir numanydamas kaip priešiškai jis bus sutiktas Limože per tas rungtynes net neleido D.Petrovičiaus į aikštę. Taip treneriui pavyko apsaugoti D.Petrovičių nuo konfliktų turnyro pirmąją dieną, bet jaunasis šibenikietis atsigriebė per dvikovą su italais.
Į rinktinę – pagal skelbimą
1983 metų Europos čempionate aukščiausią savo istorijoje ketvirtąją vietą užėmė Nyderlandų rinktinė, kurios lyderiai buvo keli olandų kilmės amerikiečiai. Pastiprinimą Nyderlandų krepšinio federacija rado neįprastu būdu – JAV sporto leidiniuose įdėjusi skelbimą, kad ieško olandiškų šaknų turinčių krepšininkų. Į skelbimą atsiliepė net apie pusantro šimto kandidatų, tad rinktinės treneriams buvo iš ko pasirinkti.
Galutinė rikiuotė
1. Italija, 2. Ispanija, 3. SSRS, 4. Nyderlandai, 5. Prancūzija, 6. Izraelis, 7. Jugoslavija, 8. Vokietija, 9. Lenkija, 10. Čekoslovakija, 11. Graikija, 12. Švedija.
Finalas
Italija – Ispanija 105:96 (R.Villalta 20, E.Gilardi 16, R.Sacchetti 15/J.A.San Epifanio 21, F.Martinas 17, A.Jimenezas 15).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. N.Galis (Graikija) – 231, 2. M.Berkowitzius (Izraelis) – 159, 3. S.Kropilakas (Čekoslovakija) ir R.Radovanovičius (Jugoslavija) – po 149, ... 8. A.Sabonis (SSRS) – 124.
Geriausių žaidėjų penketas
J.A.Corbalanas (Ispanija), N.Galis (Graikija), J.A.San Epifanio (Ispanija), D.Meneghinas (Italija), A.Sabonis (SSRS).
Tarp Italijos ir Jugoslavijos kilusios muštynės: