EČ istorija. Olimpiniams čempionams trukdė mintys apie pelningus kontraktus (1989)

Tarp 1987 ir 1989 metų Europos čempionatų FIBA įdiegė dvi Senojo žemyno šalių rinktinėms svarbias naujoves.

Didžiausia permaina buvo leidimas oficialiose FIBA varžybose (žemynų ir pasaulio pirmenybėse bei olimpinėse žaidynėse) rungtyniauti NBA lygos krepšininkams.

Iki tol pagal pagrindinį pasaulio sporto dokumentą – olimpinę chartiją profesionalai, tai yra už savo sportinę veiklą atlygį gaudavę žmonės, dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir kitose Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) priklaususių sporto šakų federacijų varžybose negalėjo. Jose varžėsi tik oficialiai mėgėjų statusą turėję sportininkai.

Tačiau laikui bėgant mėgėjų sportas suprofesionalėjo ir gyvenimas vertė imtis permainų. Dėl to tiek IOC, tiek sporto šakų tarptautinės federacijos priėmė revoliucinius sprendimus ir atvėrė duris profesionalams.

FIBA visuomet galiojo vienos liberaliausių mėgėjų statusą apibrėžiančių taisyklių. Todėl ir anksčiau krepšinyje mėgėjais buvo laikomi kai kurių kategorijų sportininkai, kurie kitose sporto šakose būtų laikomi profesionalais. Oficialiai panaikinti ribas tarp mėgėjų ir profesionalų tarptautinio krepšinio vadovai irgi susiruošė vieni pirmųjų. FIBA generalinis sekretorius Borislavas Stankovičius tai padaryti siūlė dar 1986 metais, bet tada susidūrė su stipria opozicija ir buvo priverstas porą metų palūkėti. Vis dėlto permainos jau buvo neišvengiamos ir 1989 metų Europos čempionate komandoms pirmą kartą buvo leista į savo sudėtį įtraukti ir profesionalus.

Tiesa, 1989 metais daugumai stipriausių Europos rinktinių mėgėjų ir profesionalų sienos sugriovimas dar nebuvo aktualus – SSRS, Jugoslavija, Italija, Graikija tuo metu NBA lygoje neturėjo nė vieno krepšininko.

Pastiprinimo iš NBA galėjo sulaukti tik Ispanija, Nyderlandai ir Bulgarija. Tačiau ispanas Fernando Martinas ir olandas Rikas Smitsas Europos čempionate nepasirodė, o vienintelis Šiaurės Amerikos profesionalų lygos žaidėjas Zagrebe buvo bulgaras Georgi Gluškovas.

Sumažino komandų skaičių

Kita permaina1989 metų žemyno pirmenybėse buvo finalo turnyre pakeistas komandų skaičius. Stipriausių krepšinio valstybių nacionalinės federacijos ne vienerius metus skundėsi, kad Europos čempionatas yra per daug ištęstas, ir į jų pageidavimus įsiklausiusi FIBA nusprendė sumažinti komandų skaičių nuo dvylikos iki aštuonių.

Jos buvo padalintos į dvi grupes po keturias ekipas, po to vyko pusfinalio ir finalo mačai. Europos čempionate dalyvavusios komandos Zagrebe sužaidė vos po penkerias rungtynes. Ši varžybų sistema dar galiojo 1991 metais Romoje, paskui FIBA komandų skaičių vėl padidino.

SSRS rinktinėje – lietuvių antplūdis

Epinė sovietų krepšinio asmenybė Aleksandras Gomelskis per 1989 metų Europos čempionatą buvo vienas populiariausių žmonių. Jis nuolat dalijo interviu viso pasaulio žurnalistams, fotografavosi su paprastais kroatų krepšinio aistruoliais, karštai diskutavo su turnyrą aplankiusiais buvusiais oponentais. Zagrebe A.Gomelskis nedarė tik vieno kelis dešimtmečius jam įprasto dalyko – netreniravo SSRS komandos.

Per 1988 metų Seulo olimpines žaidynes šlovės viršūnėje atsidūręs A.Gomelskis iškart po skambiausios karjeros pergalės pasitraukė iš rinktinės trenerio pareigų. Renkant jo įpėdinį Sovietų Sąjungos krepšinio viršūnėse užvirė daug aistrų, kilo begalė ginčų ir netrūko užkulisinės kovos, o visas povandenines uolas sėkmingiausiai įveikė ir naujuoju rinktinės vairininku tapo lietuvis Vladas Garastas.

Kartu su Kauno „Žalgirio“ treneriu į rinktinės štabą atėjo ir daugiau lietuvių: per 1989 metų Europos čempionatą SSRS delegacijos vadovu buvo paskirtas Lietuvos SSR Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis, o komandos fizinio rengimo treneriu dirbo Aleksandras Kosauskas.

Suprantama, lietuvių nestigo ir tarp SSRS rinktinės žaidėjų – ant Zagrebo sporto rūmų parketo išbėgo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis.

Nors SSRS rinktinėje žaidė dauguma Seulo olimpinių čempionų (devyni iš dvylikos), tai jau buvo visiškai kitokia komanda. Iš dalies dėl to buvo kaltas A.Gomelskis, pažadėjęs krepšininkams, kad laimėję olimpinį auksą jie iškart galės netrukdomi išvykti į užsienio klubus.

Šis pažadas buvo neapgalvotas, nes jo ištesėti dėl objektyvių priežasčių buvo beveik neįmanoma. Tačiau SSRS krepšininkams sulaužytas A.Gomelskio žodis paliko psichologinį antspaudą ir Zagrebe kai kurie jų daugiau galvojo ne apie žaidimą, o apie būsimus kontraktus su Vakarų Europos ar NBA klubais.

Jei rinktinę būtų treniravęs pats A.Gomelskis, jis ko gero šią problemą būtų išsprendęs. Tačiau „sidabrinio lapino“ įpėdinis V.Garastas neturėjo tokio didelio autoriteto, ir jo nurodymų klausė ne visi krepšininkai.

Kalbama, kad pirmajame ture pamatęs, kaip jugoslavai stabdo graikų lyderį Niką Galį (jį pasikeisdami dengė net keturi krepšininkai, tarp jų – dvimetriniai Toni Kukočas ir Žarko Paspaljis), V.Garastas pusfinalio mače irgi norėjo pritaikyti panašią gynybos sistemą. Tačiau sovietų aukštaūgiai Valerijus Tichonenka ir Oleksandras Volkovas gainiotis 183 cm ūgio graikų žvaigždę atsisakė.

„SSRS komanda tik žaidėjų pavardėmis priminė olimpinę čempionę. Jos nelaimei, pakeisti trenerį A.Gomelskį nebuvo kuo. Sovietų treneriai pramiegojo pusfinalį su graikais ir viskas buvo baigta. Gal jiems taip ir geriau, nes finale jie tikrai nebūtų išvengę graikų likimo“, - kritiškai apie V.Garasto darbą atsiliepė buvęs Jugoslavijos rinktinės treneris Mirko Novoselas (tas pat M.Novoselas, kuris kūrė V.Garasto treniruotam „Žalgiriui“ laimėti Europos čempionų taurę sutrukdžiusios Zagrebo „Cibona“ ekipos galybę).

1989 metų Europos čempionate trečiają vietą užėmusi SSRS komanda Zagrebe laimėjo ketverias iš penkerių rungtynių. Vienintelę nesėkmę olimpiniai čempionai patyrė per pusfinalio dvikovą su graikais, bet dar prieš tai vos išnešė sveiką kailį žaisdami su italais ir ispanais.

Rezultatyviausiai sovietų komandoje rungtyniavo vidutiniškai 18 taškų įmesdavęs Š.Marčiulionis ir 16,4 taško pelnydavęs A.Sabonis. Jiedu pateko į rezultatyviausių čempionato žaidėjų dešimtuką, o A.Sabonis dar tapo geriausiu turnyro kovotoju dėl atšokusių kamuolių (vid. 8,6). V.Chomičiaus vidurkis buvo 9,6 taško, per treniruotę čiurną susižeidusio ir dėl to dvejų paskutinių rungtynių žaisti negalėjusio R.Kurtinaičio – 6,3 taško.

Š.Marčiulionis ir A.Sabonis ar bent vienas iš jų tikriausiai būtų patekę į čempionato geriausių krepšininkų penketą, bet jis Kroatijos sostinėje nebuvo renkamas.

Kita vertus, legendinis sovietų krepšininkas ir tuometinis Maskvos CSKA klubo treneris Sergejus Belovas net ir apie Š.Marčiulionio žaidimą susidarė nelabai gerą nuomonę: „Zagrebe Š.Marčiulionis žaidė savanaudiškai, vien tik bandydamas atkreipti NBA žvalgų dėmesį“.

Zagrebe visas penkerias rungtynes be keitimo žaidęs mažasis krepšinio burtininkas N.Galis padovanojo sidabro medalius Graikijos rinktinei.

Čempionato pradžioje daugelis krepšinio specialistų buvo įsitikinę, kad tapti prizininkais be savo sirgalių palaikymo graikams yra neįgyvendinama užduotis, o pirmasis turas taip galvojančių gretas dar labiau padidino – 1987 metų Europos čempionai varžybų šeimininkams pralaimėjo milžinišku skirtumu 68:103. Visgi prasta pradžia buvo greitai pamiršta: graikai laimėjo kitas dvejas grupės rungtynes, o pusfinalyje paklupdė sovietų komandą 81:80.

Per dvikovą su SSRS rinktine N.Galis surinko daugiau nei pusę savo komandos taškų – 45. Tai buvo naujas Europos čempionatų rezultatyvumo rekordas. Iki tol geriausias pasiekimas irgi priklausė N.Galiui, bet buvo vienu tašku prastesnis.

Graikijos rinktinės ketvirtasis numeris trečią kartą tapo rezultatyviausiu Europos pirmenybių krepšininku. Jis per 5 rungtynes įmetė 178 taškus (vidutiniškai 36,5). Iš viso 1987 ir 1989 metų žemyno čempionatuose N.Galis sužaidė 13 rungtynių ir per visas pelnydavo 30 ar daugiau taškų.

Aukso medalius 1989 metų Europos čempionate laimėjo Jugoslavijos rinktinė.

Tai buvo ateities komanda, kuri nenorėjo laukti ateities. Ketvirtame Europos čempionate žaidęs 24-erių Draženas Petrovičius šioje komandoje jau buvo veteranas, o kartu su kroatų superžvaigžde nepamirštamą krepšinio spektaklį kūrė dar jaunesni 23-ejų juodkalnietis Žarko Paspaljis, 22-ejų slovėnas Jure Zdovcas ir kroatas Dino Radža, 21-erių serbas Vlade Divacas, 20-ies kroatas Toni Kukočas, 19-kos serbas Predragas Danilovičius.

Trenerio Dušano Ivkovičiaus reikiama kryptimi nukreiptas jugoslavų viesulas rodos net nepastebėdavo, kad aikštėje yra ir varžovai. Mėgaudamiesi žaidimu čempionato šeimininkai visas rungtynes laimėjo dviženkliu skirtumu ir nė akimirkai neleido suabejoti, kad yra vieninteliai verti aukso medalių.

Tada atrodė, kad šiai Jugoslavijos krepšininkų kartai Europos, o gal ir viso pasaulio krepšinis priklausys mažų mažiausiai dešimtmetį.

Deja, krepšinio gurmanus D.Ivkovičiaus superkomanda džiugino tik iki 1991-ųjų, kai pradėjo byrėti kartu su Jugoslavijos valstybe.

1. Jugoslavija, 2. Graikija, 3. SSRS, 4. Italija, 5. Ispanija, 6. Prancūzija, 7. Bulgarija, 8. Nyderlandai.

Finalas

Jugoslavija – Graikija 98:77 (D.Petrovičius 28, D.Radža 25, V.Divacas 16/N.Galis 30, P.Fasoulas 22, T.Christodoulou 11).

Rezultatyviausi žaidėjai

1. N.Galis (Graikija) – 178, 2. D.Petrovičius (Jugoslavija) – 150, 3. S.Ostrowsky (Prancūzija) – 122, ... 7. Š.Marčiulionis (SSRS) – 90, ... 9. A.Sabonis (SSRS) – 82.

Geriausias žaidėjas

Draženas Petrovičius (Jugoslavija).