Dvylika jugoslavų lyderių
Amžinajame mieste Jugoslavijos dvyliktuke nebuvo geriausio praėjusio Europos čempionato krepšininko Draženo Petrovičiaus. Kroatų fenomenas dar 1989 metais išvyko į NBA, bet buvo labai nepatenkintas „Portland Trail Blazers“ ekipoje jam skiriamu vaidmeniu ir 1991 metų vasarą liko Amerikoje tvarkytis profesionalo karjeros reikalus.
Tačiau Jugoslavijos rinktinei D.Petrovičiaus visiškai netrūko. Komanda turėjo dvylika kitų lyderių – tiek puikių žaidėjų, kad net geriausio praradimas neturėjo jai jokios įtakos. Nežaidžiant D.Petrovičiui, atsivėrė platesnės galimybės Toni Kukočui ir Dino Radžai, Vlade Divacui ir Žarko Paspaljui, Velimirui Perasovičiui ir Arijanui Komazecui. Kad ir kurį krepšininką nuo suolo pakeltų treneris Dušanas Ivkovičius, jam nereikėjo nė akimirkos jaudintis, jog komandos žaidimas gali sugriūti.
Net jei varžovai turėjo iliuzijų, kad gali įveikti Jugoslavijos komandą, ji tas iliuzijas lengvai išsklaidė. Jugoslavai įtikinamai laimėjo visas rungtynes ir tik pirmoje dvikovoje su ispanais būsimųjų čempionų pranašumas nebuvo dviženklis.
Grasinimai slovėnui
Tai buvo paskutinis iš šešių respublikų sudarytos Jugoslavijos krepšinio rinktinės pasirodymas. Ši valstybė ir kartu jos komanda pradėjo byrėti kaip tik 1991 metų Europos čempionato dienomis – birželio 25-ąją paskelbus Slovėnijos nepriklausomybės deklaraciją.
Nors jaunos valstybės sostinės Liublianos link pajudėjo iš Belgrado pasiųsti tankai, iš pradžių atrodė, kad politiniai įvykiai neturės jokios įtakos Jugoslavijos krepšinio rinktinei. Tačiau situacija keitėsi vos ne kiekvieną valandą ir per pusfinalio rungtynes Jugoslavijos rinktinė išsirikiavo turėdama jau ne dvylika, o tik vienuolika krepšininkų. Jai trūko vienintelio į komandą pakviesto slovėno Jure Zdovco.
Turnyro viduryje palikti rinktinę J.Zdovcas nusprendė baimindamasis dėl savo šeimos saugumo. Krepšininko artimieji sulaukė grasinančių skambučių ir slovėnui neliko nieko kita kaip tučtuojau skubėti namo. Beje, kas grasino jo artimiesiems – antislovėniškai nusiteikę serbai ar ultrapatriotiškų jausmų apimti slovėnai, dar labiau nesantaikos kurstyti nenorėjęs J.Zdovcas niekada taip ir neatskleidė.
Logiška turnyro pabaiga
Sidabro medaliai Romos sporto rūmuose buvo įteikti Italijos komandai. Jai svarbiausias buvo pusfinalio mūšis su ispanais, kuriuos šeimininkai po dramatiškos kovos nugalėjo 93:90.
Pralaimėjusieji laidė žaibus teisėjų (ypač lenko Wieslawo Zycho) adresu, skaičiavo jų manymu neteisingai vienai pusei skirtas ir kitai neskirtas pražangas, bet tai buvo mosavimas kumščiais po muštynių – nors italai labai prastai pataikė tritaškius, paprastai ispanus gelbėdavusioje aikštės gynyboje buvo pernelyg daug spragų.
Mažajame finale įtikinamai 101:83 prancūzus pranokusiems ispanams teko tenkintis bronzos apdovanojimais.
O dauguma krepšinio specialistų nuaidėjus paskutinei finalo sirenai pripažino – didelių staigmenų nebuvo: medalius iškovojo komandos, kurios buvo labiausiai jų vertos. Ir kaip tik tos spalvos, kurios nusipelnė.
Galutinė rikiuotė
1. Jugoslavija, 2. Italija, 3. Ispanija, 4. Prancūzija, 5. Graikija, 6. Čekoslovakija, 7. Lenkija, 8. Bulgarija.
Finalas
Jugoslavija – Italija 88:73 (D.Radža 23, T.Kukočas 20, V.Perasovičius 12/D.Pessina 14, A.Fantozzi ir R.Pittisas po 12).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. N.Galis (Graikija) – 162, 2. A.Martinas (Ispanija) – 106, 3. G.Mladenovas (Bulgarija) – 101.
Geriausias žaidėjas
Toni Kukočas (Jugoslavija).