FIBA dovana naujoms narėms
Dėl tuo metu galiojusios FIBA varžybų struktūros 1992 metų olimpinėse žaidynėse bronzos medalius laimėjusi Lietuvos rinktinė teisės kovoti dėl kelialapio į 1993 metų Europos čempionatą iš pradžių neturėjo. Priežastis paprasta – žemyno pirmenybių atrankos ciklas buvo prasidėjęs dar prieš FIBA atkuriant Lietuvos krepšinio federacijos narystę.
Vis dėlto puikūs Lietuvos ir Kroatijos rinktinių rezultatai Barselonos olimpinėse žaidynėse (šios dvi komandos laimėjo olimpinius medalius) paskatino FIBA padaryti išimtį. 1993 metų Europos čempionato šeimininkams vokiečiams sutikus prisiimti didesnę naštą, pasaulio krepšinio vadovai padidino finalo etape dalyvaujančių komandų skaičių nuo 12 iki 16 ir surengė papildomą atrankos turnyrą. Į jį buvo pakviestos subyrėjus SSRS, Jugoslavijai ir Čekoslovakijai atsiradusių valstybių rinktinės bei keturios paskutiniame atrankos etape iškritusios komandos.
Rengti papildomą atrankos turnyrą pretendavo ir Lietuva, bet FIBA pasirinko Lenkijos miestą Vroclavą.
Blogi ženklai – dar prieš kelionę
Atrankos turnyre dalyvavo 15 komandų. Jos buvo suskirstytos į keturias grupes. Trijose grupėse žaidė po keturias ekipas, o trys kaimynės Lietuva, Lenkija ir Baltarusija pateko į mažiausią grupę.
Blogų ženklų buvo dar prieš kelionę į Vroclavą. Gegužės viduryje Kauno sporto halėje įvyko tarptautinis turnyras, kuriame be kelių geriausių krepšininkų žaidusi Lietuvos rinktinė užėmė tik ketvirtąją vietą. Lietuvius aplenkė Latvijos, Ukrainos ir Estijos ekipos.
„Vyrai neturi savigarbos“, - teištarė visas varžybas stebėjęs legendinis krepšininkas Justinas Lagunavičius.
Po kelių dienų prie komandos prisidėjo Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Artūras Karnišovas, tačiau rinktinė vis vien nebuvo stipriausios sudėties – trūko Arvydo Sabonio ir Rimo Kurtinaičio.
Š.Marčiulionis iš pradžių irgi neketino žaisti Vroclave. „Golden State Warriors“ gynėjas dėl traumos praleido NBA sezono pabaigą, o Vilniuje vėl pabandęs lengvai pasitreniruoti iškart pajuto stiprų Achilo sausgyslės skausmą. Tačiau rinktinei reikėjo Š.Marčiulionio ir jis jau atvykęs į Lenkiją nutarė įbėgti į aikštę.
Š.Marčiulionis ir treneris Vladas Garastas sutarė, kad nuolatinį skausmą kenčiantis gynėjas žais nedaug – tik tada, kai rinktinei jo labiausiai reikės. Turnyras parodė, kad komandai Š.Marčiulionio „labiausiai reikėjo“ vos ne nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Lietuvai nepalanki aritmetika
Lietuvos rinktinė pirmąsias rungtynes žaidė su turnyro šeimininkais. Mačo pradžia susiklostė taip, kaip planavo mūsiškių trenerių štabas, ir rezultatas nuo pat pirmojo ginčo augo lietuvių naudai: 18:11 (7 min.), 36:21 (14 min.), 63:49 (26 min.).
Tačiau įgiję solidų pranašumą Lietuvos krepšininkai atsipalaidavo, o lenkai nė nemanė pasiduoti ir finalo sirena užfiksavo kuklutę lietuvių pergalę 102:99.
Kaip vėliau paaiškėjo, atsipalaidavimo minutės ir iššvaistytas pranašumas Lietuvos rinktinei buvo pražūtingi. Antrajame ture lietuviai pralaimėjo Baltarusijos ekipai 80:88 ir savo likimą atidavė į varžovų rankas.
Galimybių patekti į kitą etapą dar buvo, tačiau reikėjo sulaukti palankaus rezultato trečiojo turo mače tarp Lenkijos ir Baltarusijos. Lietuvos komandai tiko arba baltarusių pergalė, arba lenkų laimėjimas didesniu nei 13 taškų skirtumu.
Reikalingo rezultato Lietuva nesulaukė. Lenkijos ir Baltarusijos mačas baigėsi taip, kaip reikėjo abiem jame žaidusioms komandoms – šeimininkai nugalėjo tik 6 taškų skirtumu 81:75.
Visoms trim grupės komandoms pasiekus po vieną pergalę buvo skaičiuojamas įmestų ir praleistų taškų skirtumas. Lietuvos rinktinė pagal šį rodiklį atsidūrė paskutinėje vietoje.
Po lenkų ir baltarusių dvikovos daug kas Lietuvoje, pradedant rinktinės treneriais ir baigiant paprastais sirgaliais, svaidėsi žaibais ir kaltino varžovus susitarus dėl rezultato. Tačiau kaltinimai buvo beprasmiai – lenkai ir baltarusiai mokėjo skaičiuoti ir be jokio susitarimo puikiai žinojo, koks rezultatas jiems yra geriausias, todėl nepraleido progos eliminuoti turnyro favorite laikytą Lietuvos rinktinę.
Žaidėjų ir trenerių komentarai
Nelaimė lietuvių tykojo ten, kur jos mažiausia buvo laukiama. Nors Lietuvos rinktinė žaidė nestipriausios sudėties, ji nestokojo milžinišką patirtį turėjusių krepšininkų (tarp jų buvo du olimpiniai čempionai) ir niekas negalėjo net pagalvoti, kad lietuviai pralaimės baltarusiams, kurių komandos branduolį sudarė dvidešimtmečiai jaunuoliai.
„Blogiausia, kad nenusiteikėme rungtynės su Baltarusija. Per rytinę treniruotę tarp mūsų lyderių jau vyravo būsimos pergalės nuotaika: „Tuos vaikus turime nugalėti“. Matėme baltarusių treniruotę, kuri iš tiesų nepadarė didelio įspūdžio. Bet tikėjimas pergale – tai viena, o mėginimas to siekti tiesmukuškai – visai kas kita. Visas planas, kurį parengėme rungtynėms, galima sakyti, buvo sužlugdytas, - kalbėjo Lietuvos rinktinės trenerio padėjėjas Sergejus Jovaiša. – Rungtynės su Baltarusija man atrodė kaip tvirtovės šturmavimas plikomis rankomis. Kaip tu per jėgą atimsi iš žmogaus kamuolį, jeigu jis tvirtai jį laiko?“
„Man sunku komentuoti mūsų pasirodymą, nerandu žodžių. Ko gero nepasisekė ne vien dėl to, kad blogai žaidėme – nesėkmės šaknys slypi kažkur giliau. Ir treneriai, ir žaidėjai, matyt, ne viską padarėme. Galbūt su tokios sudėties komanda reikėjo pasirinkti kitokią taktiką? – nesėkmės priežasčių ieškojo labiausiai patyręs rinktinės žaidėjas V.Chomičius. – Ir dar. Gerai, kad rinktinėje yra keli treneriai, tačiau reikėtų, kad aikštėje vadovautų vienas pagrindinis. Kartais nė nežinai kurio klausyti: kiekvienas vis mėgina ką nors patarti“.
„Tikrai negalvojau, kad patirsime tokį fiasko. Tikėjausi, kad komandos žaidimas gerės, taps darnesnis ir pateksime į penketuką, tai yra į Europos čempionatą Vokietijoje. Deja, turnyras Vroclave mums buvo labai trumpas: sužaidėme dvejas rungtynes, ir viskas pasibaigė“, - komandai grįžus iš Lenkijos kalbėjo treneris V.Garastas.
Lietuvių skriaudikai irgi suklupo
Lietuvos krepšininkų skriaudikės Lenkijos ir Baltarusijos rinktinės antrajame etape nepasiekė nė vienos pergalės ir kelialapių į finalo etapą neiškovojo.
Penkis bilietus į Vokietiją gavo Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Latvija bei Estija. Trys buvusios Jugoslavijos šalys į Europos čempionatą pateko pirmą kartą, o dvi Baltijos valstybės grįžo į žemyno krepšinio elitą po 54 metų pertraukos.
Tuo tarpu Lietuvos rinktinei teko keliauti į kitą turnyrą – jau 1993-ųjų vasarą prasidėjo 1995 metų Europos čempionato atrankos varžybos, kurias lietuviams reikėjo pradėti nuo pat pirmojo etapo.
Lietuvos rinktinės rungtynės
Lietuva – Lenkija 102:99.
Lietuva: Š.Marčiulionis 25, G.Krapikas 22, V.Chomičius 19, A.Visockas 14, A.Karnišovas 9, G.Einikis 6, M.Lekarauskas 4, E.Kavoliūnas 2, D.Sirtautas 1, A.Pazdrazdis, R.Brazdauskis.
Lietuva – Baltarusija 80:88.
Lietuva: V.Chomičius 21, A.Karnišovas 17, Š.Marčiulionis 14, G.Einikis 12, D.Sirtautas 10, G.Krapikas 5, A.Visockas 2, E.Kavoliūnas, R.Brazdauskis, M.Lekarauskas, A.Pazdrazdis.