Politinių permainų atgarsiai
Europos čempionate privalo žaisti daugiau nei aštuonios komandos. Tai FIBA suprato jau per 1989 metų žemyno pirmenybes, kurios pralėkė taip staigiai, kad sporto mėgėjai net nespėjo pajusti tikro malonumo ir vos pasisveikinę su geriausiais žemyno krepšininkais turėjo su jais atsisveikinti. Vis dėlto iškart pakeisti visą varžybų ir atrankos sistemą buvo pernelyg sudėtinga, todėl susitraukęs turnyras dar kartą įvyko 1991-aisiais.
Jam pasibaigus buvo paskelbta, kad komandų skaičius finalo etape vėl padidės ir 1993 metais vėl žais dvylika komandų.
Tačiau į Vokietijoje surengtas žemyno pirmenybes atvyko net ne dvylikos, o šešiolikos šalių komandos – dar labiau padidinti jų skaičių FIBA prireikė dėl politinių permainų ir Europos žemėlapyje atsiradusių naujų valstybių.
Subyrėjus SSRS, Jugoslavijai ir Čekoslovakijai į FIBA įstojo daug naujų šalių, bet jos buvo priimtos 1993 metų Europos čempionato atrankos ciklui jau įsibėgėjus. Dėl to tokios galingos krepšinio valstybės kaip Kroatija ar Lietuva (jų rinktinės 1992 metais laimėjo Barselonos olimpinių žaidynių medalius) privalėjo kurį laiką likti didžiųjų įvykių nuošalyje.
Tai netenkino ne tik Kroatijos ar Lietuvos krepšinio federacijų, bet ir pačios FIBA – Europos ar pasaulio čempionatai be Arvydo Sabonio ir Draženo Petrovičiaus, be Šarūno Marčiulionio ir Toni Kukočo būtų buvę lyg sriuba be druskos.
Pasaulio krepšinio vadovai išeitį rado sutarę su 1993 metų Europos čempionato rengėjais vokiečiais dar padidinti komandų skaičių ir naujosioms narėms surengę papildomą atrankos turnyrą. Tiesa, viena iš labiausiai laukiamų komandų – Lietuvos rinktinė – į finalo etapą patekti nesugebėjo.
Vokietijoje nežaidė dar viena komanda, kuri galėjo būti čempionato favoritė – Jugoslavijos rinktinė.
Nors atsiskyrus Kroatijai, Slovėnijai, Makedonijai bei Bosnijai ir Hercegovinai, Jugoslavijoje liko tik dvi respublikos – Serbija ir Juodkalnija, ši šalis vis vien galėjo suburti labai galingą ekipą. Tačiau dėl Balkanų konflikto pasaulio bendruomenė prieš Jugoslaviją ėmėsi sankcijų, kurios buvo pritaikytos ir sporte – Tarptautinis olimpinis komitetas dar 1992 metais pašalino jugoslavų sportininkus iš oficialių tarptautinių varžybų.
D.Petrovičiui atminti
1993 metų Senojo žemyno pirmenybės buvo pažymėtos gedulo ženklu. Likus porai savaičių iki turnyro Europos krepšinis atsisveikino su vienu geriausių savo atstovų – 1993 metų birželio 7 dieną automobilio avarijoje žuvusiu D.Petrovičiumi.
Pagrindiniais čempionato favoritais laikytiems Kroatijos krepšininkams artimo draugo ir bendražygio netektis tapo dar didesne paskata. Sunkiai prognozuojamame turnyre, kuriame bet kas galėjo įveikti bet ką, o laimėti medalius pretendavo kone tuzinas komandų, Kroatijos rinktinė iškart pademonstravo savo rimčiausius ketinimus ir per du pirmuosius etapus vienintelė nepatyrė nė vienos nesėkmės.
Prieš atkrintamąsias varžybas atrodė, kad aukštesnės kokybės krepšinį žaidžiančių Dino Radžos, Velimiro Perasovičiaus, Stojano Vrankovičiaus ir jų komandos draugų šiame čempionate negali sustabdyti jokia jėga, tačiau staigmenų kupino čempionato pusfinalyje nugriaudėjo griausmingiausia sensacija ir Kroatijos krepšininkus 84:76 nugalėjo Rusijos komanda.
Mače dėl trečiosios vietos kroatai, tarsi bandydami parodyti, kad pralaimėjimas pusfinalyje buvo tik nelemtas atsitiktinumas, sutriuškino graikus 99:59. Tačiau nelemtas atsitiktinumas Kroatijos rinktinei kainavo labai brangiai – prarastą puikiausią galimybę tapti Europos čempione.
Auksinis Ch.Welpo metimas
Nors Vokietija buvo Europos čempionato šeimininkė, jos sirgaliai varžybas pasitiko be didelio optimizmo. Pagrindinė priežastis – rungtyniauti rinktinėje atsisakė ryškiausia vokiečių žvaigždė, dukart geriausias NBA lygos šeštasis žaidėjas Detlefas Schrempfas.
Žinoma, tikėjusių savo šalies rinktine netrūko, tačiau ir jų optimizmo likučiai seko sulig kiekviena turnyro diena. Vokietijos krepšininkai jais nusivylusių aistruolių kaltinti negalėjo, nes patys visai nebuvo panašūs į ką nors laimėti galinčią komandą: jau pirmajame ture nusileido estams, antrajame etape pralaimėjo prancūzams bei kroatams ir savo grupėje tik paskutiniajame ture vargais negalais užsitikrino ketvirtąją vietą.
Tačiau per atkrintamąsias varžybas iki tol šlubavusios ir net savų sirgalių nurašytos Vokietijos rinktinės žaidimas stulbinamai pasikeitė. Jokių ypatingų taktikos naujovių vokiečius treniravęs Svetislavas Pešičius per vieną naktį neprikūrė, bet treneriui iš Serbijos pavyko atgaivinti per grupių etapus didžiausiu komandos nusivylimu buvusį puolėją Christianą Welpą ir įkalti krepšininkams į galvą, kad rankų nuleisti negalima net kritinėse situacijose. Būtent neįtikėtina valia vokiečiams labiausiai padėjo nuversti kalnus per svarbiausias rungtynes.
Pirmasis kalnas buvo ko gero sunkiausias – kitoje grupėje pirmąją vietą užėmusi Ispanijos rinktinė. Ispanai ketvirtfinalyje žaisdami su vokiečiais dukart lemiamomis akimirkomis – antrojo kėlinio paskutinę minutę (tuomet dar buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių) ir per pratęsimą – buvo nutolę 5 taškais. Bet abukart tai buvo nepakankama persvara ir šeimininkų ekipa išplėšė pergalę 79:77.
Pusfinalyje vokiečiai palaužė graikus 76:73, o finale laimėjo dar vieną trilerį – įveikė rusus 71:70.
Lemiamos dvikovos didvyriu tapo Ch.Welpas. Jis paskutinėmis sekundėmis ne tik pataikė dvitaškį, kuriuo išlygino rezultatą, bet ir gavo teisę mesti baudą. Vieno taško vertės metimas irgi buvo taiklus ir nulėmė auksinę Vokietijos komandos pergalę.
„1993-ųjų pergalės raktas buvo serbiška filosofija ir maksimalios visų žaidėjų pastangos, - apie vienintelę jo tautiečių pergalę Europos pirmenybėse kalbėjo FIBA viešųjų ryšių vadovas vokietis Florianas Wanningeris. – S.Pešičius reikalauja, kad kiekvienas krepšininkas atiduotų 150 procentų jėgų. Jis išmokė Vokietijos krepšininkus dirbti kitaip nei jie buvo įpratę ir privertė suvokti, kad vien talento neužtenka, o talento trūkumą galima kompensuoti sunkiu darbu“.
Galutinė rikiuotė
1. Vokietija, 2. Rusija, 3. Kroatija, 4. Graikija, 5. Ispanija, 6. Estija, 7. Prancūzija, 8. Bosnija ir Hercegovina, 9. Italija, 10. Latvija, 11. Turkija, 12. Belgija, 13. Švedija, 14. Bulgarija, 15. Izraelis, 16. Slovėnija.
Finalas
Vokietija – Rusija 71:70 (Ch.Welpas 18, K.Nurnbergeris 14, H.Harnischas 13/S.Babkovas 24, S.Bazarevičius ir M.Michailovas po 14).
Rezultatyviausi žaidėjai
1. S.Bilalovičius (Bosnija ir Hercegovina) – 221, 2. M.Primoracas (Bosnija ir Hercegovina) – 175, 3. P.Giannakis (Graikija) – 174.
Geriausias žaidėjas
Christianas Welpas (Vokietija).